Šįryt atsibudau ir voverė įsakmiai išdiktavo į smegenis - Inga, atėjo laikas susikurti Blog'ą. Ir, va, rezultatas. Nekreipiant dėmesio, kad vieną kartą jau buvau šitąjį pametusi (siaubingai didelės tos erdvės... tik nuspaudi kryžiuką ir ieškok tada jau)... manau, kad visai pavyko.
Ta proga, kad jau vyksta, kas vyksta, pasidariau kavos ir iškilnigai sėdu rašyti. Iš pradžių mąsčiau, kad prisistatysiu pati, paskui galvojau, kad vertėtų gal pristatyti temas. Viską gražiai ir sistemingai. Tačiau apmetusi galvoje, kaip visa tai atrodys, išgirdau garsų žebenkšties žvengimą ir supratau, ka nieko nebus. Nebent norėčiau pasidaryti kažką panašaus į tokį vieną puslapį "mąstantiems" ir dar nuo savęs pridėsiu - labai giliai jaučiantiems. Kur visokių daug galima rasti sentencijų, protingų minčių, vakarėlių MIŠKO tema, rožių, nepaprastų (nukopintų) receptų, perspausdintų horoskopų... ai, ir ko ten tik nerasi. Žodžiu, kai nori dvasingai pažvengti iš pilvo galo, reikia keliauti ten, o toliau viskas savaime jau.
Tai, va... tokio prisistatymo kaip tik ir nesinorėtų.
Gal tik pasisakysiu, kad esu Inga. Esu moteris. Šiam žodyje, jei kas paprašytų pakomentuoti, telpa viskas - gudri, lengvai bendraujanti dama, akiplėšiškai flirtuojanti pasileidėlė, aistringai iki paskutinio kvapo išleidimo siaučianti, kai groja specifinė muzika, šokėja, labai rimto veido (sako, net pikto) dainininkė, kokias tris melodijas mokanti, bet puikiai tuo manipuliuojanti susisvarbinusi muzikantė. Prisideda į komplektą ir Ragana. Nors aš pati taip nemanau. Tai kas ta šluota balkone. Nu, gerai, ir ta dėžutė su vienu nukaltu plauku. Nu ir kas? Arba tos arbatos, pyragai... nori tikėk, nori ne. Prieskonių žaismai. Daiktų žaidimai. Minčių triukai, kad linksmiau būtų. Esu normali moteris, kaip dauguma aplinkui. Ai, tiesa, gal ir ne visai... - nežanota. Kaip Kazlas dainuoja: "Galėjau kartą susituokt iš reikalo ir laukt senatvės." Ir aš galėjau. Net kartus kokius keturis. Bet reikalo nemačiau, o ir senatvės kažkaip nelaukiu. Bet nenusigąskite - jums nuo to tik geriau. Kodėl? Nu, kaip kodėl? Būčiau susituokusi, rašyčiau apie vyrą, vakarienių gamybą, pakilusią vaiko temperatūrą arba panosėje pakibusį snarglį. Dar galėčiau rašyti apie skalbimo miltelius ir visokius kitus valiklius EKO gražiai buičiai palaikyti, pamperius, be abejo, besikalančius dantis, rutiną (arba ne) lovoje (nu, tas punktas jau būtų vienas įdomesnių, aišku). O dabaaaaaar... dabar tai jums galėsiu pateikti labai gurmaniškai išjaustų pasakėlių, nors žebenkštis kartais sukikena: "Infantilumas, brangioji,... tai vadinama infantilumu." Gerai, tada jums pateiksiu brandžios moters giliai išjaustų infantiliškų klejonių apie... vyrus (kas be ko), spintą ir jos turinį, maistą ir jo transformaciją toli gražu ne į raumenis, automobilininkų gyvenimo ypatumus, kažkiek gal muzikos, gal vaizdo, bet tiksliai viskas bus persunkta moteriško mąstymo. Tad vyrams, žinokit, nerekomenduoju. Nes užknis juodai. Gali sueiti tik nebent kaip edukacinė medžiaga siekiant moters pažinimo. Bet taip nebūna. Rimti vyrai iškart viską žino. Jie tokie gimsta. Ir nieko čia nepaknisi.... o ir nereikia :)
Tai toks tad įvadas. Galėčiau, aišku, paistyti dar kelias valandas, bet kava baigėsi. O tai, kaip žinia, neabejotinai yra ženklas.
Tests. Kas čia daros? Kodėl neleidžiate komentuoti, ką?
AtsakytiPanaikinti