2013 m. kovo 31 d., sekmadienis

Melų pasaka

Kitą kartą, atrodo, kad per pačias Velykas, kai keltis buvo žiauriai sunku, nes laikrodis eilinį kartą persuktas buvo ir, aišku, ne ton pusėn, kur miego prisideda, sėdėjau prisikišusi ausis muzikos dviem balsais. Sėdėjau tik iš dalies. Užpakalis sėdėjo, kojos lingavo ramiai, rankų pirštai kapojo knopkeles, akys vedžiojo raideles, skrandis aptingęs virškino Mamos ir Tėčio stalo gausumą. Galva irgi, atrodo, ramiai sėdėjo. Tik ta Vidinė Moteris vis nesiliovė. Trako kaip pasiutusi. Daužė mintis neleisdama joms sukristi į kokį rišlesnį pamąstymą arba prisiminimą. Dėl šito dūkimo ramiai sėdintis kūnas viduj jautė virpulius. Kad ir kaip įtemptai dūzgė smegenys, niekaip tiksliai nesugebėjo identifikuoti bendros būsenos. Galiausiai, jau gerokai suplukusios, apsistojo ties supratimu, kad vis dėl to tai yra nerimas. Iš niekur. Nei dėl ko. Tačiau net pradėti paieškas dėl priežasčių smegenys griežtai atsisakė. "Eik peklon, merga nestabilioji, ką sau manai???? Tai ką? Net per šventes nebegalės nors kiek atsikvėpti? Išgerk Tu ar ką? Apsisemsim, va, pateliuškuosim, surasim kokį grybišką paaiškinimą, kuris gal net pralinksmins..."
Tačiau alkoholio nenoriu. Gal geriau tiesiog pabūsiu. Gal Vidinė Moteris pasidarbavusi, primetusi malkų ir gerai užkaitinusi susimils prisėsti ir nurimti.
"Moterie, sakyk man, kas vyksta? Kam ta ugnis? Kam tas karštis? Kam tas virpėjimas? Kam tas smegenų prakaitavimas?"
"Smegenys čia nei prie ko, Moterie. Laikas prie ko. Ar pati žinai, kiek laiko jau vakuumuoji?"
O, velniava... datos ir skaičiai niekad nebuvo mano stiprioji pusė. Čia taip švelniai pasakyta.
"Nežinau. Metus. Du. Tris. O gal ir keturis."
"O kodėl?"
"Šito irgi nežinau. Geriau jau tada tiksliai suskaičiuosiu."
"O už vis geriausia būtų, kad atsidarytum langą, įkvėptum nakties juodumo, per ežerą atlekiančio vėjo, minkšto ir drėgno tuoj žeme pakvepsiančio šalčio ir... atsakytum į anos šalies minčių beldimą. Laikas nušvisti. Laikas įsileisti anos šalies gyventojus. Kitaip atrodančius, kitaip kvepiančius, kitaip galvojančius, kitaip matančius, o dar kitaip girdinčius, kitaip suprantančius, kartais, atrodo, nejautrius, absoliučiai glušus ir nesugyvenamus."
Atsidariau langą.

Bet, kaip žinia, yr jau pati didžioji povelykinė melagių diena. Tad viskas, ką girdėjot, matėt ir skaitėt, gali būt melai-pramanai. O taip, greičiausiai, ir yra. Arba ne. Aišku yra tai, kad laikas į sapną. Tad merkit akeles, du mieli mano krikštavaikiukiai, da savo Mamos pilve tebesisupantys. Šiandien pirmą kartą jumis pačiupinėjau :)


2013 m. vasario 4 d., pirmadienis

Pasaka vaikui

Vieną kartą, visai dar nesenai, gyveno mergaitė. Džiugiai gyveno. Pasišokinėdama keliavo per gyvenimą. Kartais pasukdama ne į savo kelią, nes visai neįgudusi buvo naudotis GPS. Šypsojosi, rodos, daug. Tačiau žmonės jos privengdavo. Bet tik tokie, kur bailūs arba negalintys atskirti tiriančio žvilgsnio nuo kokio tais nuožmui arba piktu vadinamo. Nors to nuožmumo, sako, jai netrūko. Galėjo tyliai namie kikendama rašinėti ne visiems patinkančius tekstus kad ir apie tuvius. Arba supykusi skaudžiai sužaibuoti akimis. Arba tvirtai pasakyti - NE. Bet juk, nu, ir kas, ar ne?
Ir tikrai - nu ir kas. Tik labai nedaug kas iš tikrųjų žinojo, kaip ta mergaitė jaučiasi. Kasdienybėje, tiesa, jinai jausdavosi visai padoriai. Dažnu atveju - net puikiai. Bet... kai tik atsirasdavo nors mažiausia tikimybė (ne reikalui esant, o norui) susitikti su priešingos lyties žmogumi... o jei dar koks nors tas žmogus iš senų senovės akim nužiūrėtas, lūpom nušypsotas, kalbom apkalbėtas... tada pasidarydavo tai nuožmiai, kaip sako, sunkaus charakterio mergaitei trošku. Išsiplėsdavo vyzdžiai, sudūgzdavo galvoje ir taaaaip šiurpu darydavosi, kad net keliai linkdavo. Norėdavosi kuo greičiau gerai apsikamšyti kaldra ausis, susigūžti lovoje ir galvoti - ojėi, ojėi, kaip čia bus... kaip reikės pasilabinti? ką reikės kalbėti? kur reikės dėti rankas? o akis kur? o kuo maitinti? o kaip miegoti? Klausimas augindavo klausimą ir kai jau tieji pasidarydavo visiškai nevaldomi... ateidavo ramiai Panika ir nusivesdavo mergaitę į niekur. Ten, kur ramu, ten, kur saugu, ten kur toliau galima straksėti vėjavaikiškai be iššūkių.
Bet, štai, vieną dieną, atrodo, kad net vakar, ėmė ta mergaitė ir pasipasakojo apie savo sapną. Nuo pasakojimo viskas nusirideno į pokalbį. O nuo pokalbio nušoko į pakvietimą. Ir dabar, kai jau atėjo antis... norėjau pasakyti - naktis, sėdi mergaitė raudonais žandais. Sėdi ir galvoja - o gal ir sapnavau. Nes kitaip - iš kur mergaitei tiek drąsos tąkart buvo?
Tai, va. Sėdi mergaitė raudonais žandais. Su šypsena visai ne nuožmia. Su mintimis visai apyramėmis. Sėdi ir galvoja - o tai kas čia vyksta apskritai? Bet... kaip, berods, Vasilisa sakė, - diena protingesnė už vakarą. Tad, vaike mano, laikas užmerkti akeles. O kaip karalaitis į užjūrį lėkti ruošėsi, papasakosiu kitąkart...

Šitą būtinai paseksiu savo pirmagimiui. Kada nors.

2012 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

Kvapai, pirkiniai ir siūlas



Diena jau pabaigon. Diena su jausmu - bet tai kaaaaip, kaip nepaimti batų? TOKIŲ batų! Ir dar už tokią kainą! IMU IMU IMU... Kaip žmogus, siekiantis antivartotojiškumo, gerai pasiprekinau. Panašiai su žvakėmis. Trys. Tačiau dėl šito nesisieloju. Žvakių namuose per daug paprasčiausiai nebūna.
O juk ėjau suknelės. Pasimatavusi gal septintą, supratau, kad šiandien jos paprasčiausiai nėra.
Dabar gi situacija sudėtingėja. Teks ne šiaip įsigyti suknelę, bet ji trūks-plyš (tfu tfu tfu ka tik netrūktų ir juo labiau neplyštų, tiesiogine prasme) turės derėti prie batų. Jėėėtau, kaip nemėgstu puoštis. Ir visa tai vadinasi vestuvės.
Kalėdos gi šiemet kitokios. Jokių niurzgesių, jokių galvosūkių. Paprasta ir aišku. Dovanos jau susirikiavusios lentynoje. Kitos dar minty, bet planas skaidrus kaip vanduo destiliuotas. Keista. Nepamenu tiksliai, kada paskutinįkart taip buvo. Gal kažkada vaikystėje. O kol kas namai kvepia kepiniais. Būti norisi.
Beje, šiandien dar pastebėjau, kad kažkur, kažkada kažkaip nutrūko siūlas. Pamečiau. Chm... ar tai susiję su sapnuotais didžiagalviais baravykais? Radusius prašau nieko siūlui nedaryti. Tegu ilsisi ramybėje :)

2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

Apie jausmą



Tie perėjimai iš sekmadienių į pirmadienius visad kažkokie parakitokie, nei šiaip perėjimai. Šiąnakt supratau, kad ilgiuosi buvimo folklorietiško. Anei šoku, anei bedainuoju. Negroju. Kuolelis nulūžo. Simboliška, sakyčiau... Darius (meno vaikas), sakė, pataisys, persuks, perdės, pertemps. Kankles. O kas pertampys buvimus?
Tai aišku, kad paguodos ieškau. Būta čia ko abejoti.
Na, o kol kas... laikas gelbėti pasiklydusias mintis, padėti atsakinėti į klausimus, pasiklausyti, pasidžiaugti kartu. Youthworkeriška savaitė. Viena iki atostogų.
Ryškaus sapno. Noriu.

2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

Mažas perkratymas. Pradžia.


Kas pas tavi kamaroj po langu? Ir užklota baltuoju drobeli? Neeee... be panikos - nei viens brolalis, nei viens dieveris neiškeliavo tolimon šalalėn. Tik baltumo ir šaltumo pilna. Nei vienos žuvies, nei vieno žuvejėlio.
O rytas buvo įsimintinas. Iš ko? Iš mėnulio ryškiai balto ir dangaus spalvų. Gal pernakt nemerktos akys kitaip rodo. Gal pernakt nemigintas jausmų šifravimo aparatas kitaip veikia. Gal. Kas ten žino. Įsimintina ir tai, kad jaučiasi tai kitaip. Ramumėlis. 
Atsikėlusi vakare, atlikusi buvimo su šeima apeigą, leidau sau laiko apsigalvojimams. Kiek čia praėjo laiko, sakykim, nuo pavasario? Nežinau tiksliai dienomis, bet nepraėjo nei metai. Kiek per tą laiką buvo jų? O... reik paskaičiuoti. Viens po kito byrėjo susižavėjimai. Nauji, jauni, atnaujinti, pasendinti, išaugti, patogūs, netikėti, neįmanomi, neišdirbti, internacionaliniai, vietiniai - platus spektras. Moteriško kero patikrinimui, restartavimui ir supratimui, kad pilna galva energijos. Sausos. Parako pavidalo. Mažiausia žiežirba ir tada kai sprogsta... Gražu žiūrėti. Gražu prisiminti. Jie dažniausiai nesupranta. Bet kai neklausia, negi pulsi aiškintis. Nusidriekia tik siūlas... arba gija (nelygu, kokio stiprumo santykis) ir pulsuoja gyvai. Iki kito susitikimo. Kai bandau matyti vizualiai, kažkodėl visad galvoju, kad tos gijos ar tai siūlai yra debesų konsistencijos. Nei migla, nei rūkas. Pūko minkštumo, su aiškiai matomais kontūrais ir pilna gyvasties. Kiek dabar gijų išeina iš mano kambario? Nežinau. Daug. Koks mūsų santykis? Nelabai stiprus. Kodėl? Nes žiema, tikriausiai. Ir naktis. Miega.
O jei kalbant apie rytus... labai juos mėgstu. Kažkoks nepaaiškinamai energetiškai puikus metas.  Bet tik tada, kai galima būti didelėse erdvėse. Dažniausiai gi būnu erdvėse mažose ir rytus pramiegu. Kuo irgi nesiskundžiu, nes miegoti yra gera. Ypač, kai sapnuojasi tiek daug visko.

2012 m. rugsėjo 3 d., pirmadienis

Pirmoji meilė



Šįvakar belupdama tapetų likučius nuo žiauriai nesilupančios sienos, prisiminiau istoriją, kurią visai nesenai, nežinau net kokia proga, geriant kavą, pasakojo senelė.
Ji - vyriausia senelės sesuo, kuri jau senokai iškeliavusi Anapilin.
Jis - mokytojas. Kokiais 7 metų vyresnis už Ją.
Prasidėjo istorija tada, kai Ji mokėsi viename paskutinių gimnazijos skyrių (spėju, kad turėjo jai tada būti apie 17 metų). Senelė gi tuo metu buvo 11-12 metų vaikas. Tad istorijoje nebus kažkokių pikantiškų detalių iš pasimatymų. Senelė prisimena, kad matėsi simpatijos abipusės. Ir blogiausia, kas gali nutikti, šitoms simpatijoms visiškai nepritarė Jos tėvai. O tada Jį iškėlė kažkur Aukštaitijon. Nes, matyt, mokytojus tada kilnodavo. Ir rašė tada vienas kitam laiškus. Ji kas rytą eidavo 5 kilometrus iki miestelio, į parduotuvę tikrinti - ar neatėjo laiškų... ir skaitydavo. Viena. Pasislėpusi. Deja, deja, bet vaikams tuo metu nepasakojo net ir to, kas laiškuose buvo rašoma.
Vėliau atsirado kitas. Būsimasis vyras. 15 metų vyresnis. Senelė sako - nežinau, ar Ji mylėjo savo vyrą, tačiau visad sugyveno gražiai, be barnių. Ir nors buvo jau susitarę, kad eis Ji už Jo, tačiau vyras pasipiršo senoviškai - atsiuntė piršlį. Tada tėvai nuvyko apžiūrėti ūkio. Senelės Mamai tasai ūkis labai nepatiko. Bet Tėvas perkalbėjo - atseit, susitvarkys pagal save. Nespėjo. Užėjo karas.
Po metų kelerių buvo grįžęs Mokytojas. Apsistojo pas Jos kelintos kartos tetą. Ji su vyru pas tą tetą kieme palikdavo arklį ir vežimą, kai į miestą atvažiuodavo. Kai savaitgalį Ji su vyru atvažiavo į turgų, Jisai stovėjo prie lango, pasislėpęs už užuolaidos. Stebėjo. Visą laiką stebėjo. Tą patį vakarą išvažiavo ir daugiau nebepasirodė. Apie Mokytojo apsilankymą Jai teta papasakojo gerokai vėliau. Nors... ką tai būtų pakeitę.
Po daug daug metų, kai Jos vyras buvo jau miręs, o vaikai užaugę ir užgyvenę savo gyvenimus, rėžė sparną kaimynas kažkoks. Senelė bandė kalbinti - nu, pagalvok, ką tu viena... būtumėt dviese, vis lengviau. Ji tik numojo ranka ir pasakė - baisiai čia man reikia. O tada pritilo, pagalvojo ir pasakė - va, jei Mokytojas pasiūlytų, eičiau negalvojusi. 
Tiek metų.... mylėjo.

2012 m. rugsėjo 2 d., sekmadienis

Įsimylėti taip lengva



Kai prisimenu, kaip krausčiausi čia... arba Šiauliuose... arba Vilniuje.... vis su aistra, vis su degimu dideliausiu. Valiau, šveičiau nuo ankstaus ryto iki sutemų (nepadauginant). O daba? O daba vis pasistumdama. Kad ir dabar - jau galėjau būti ištapetavusi pusę suplanuoto reikalo. Arba bešveičianti ką nors. Arba gal net pradėjusi ruoštis sienų dažymui. Bet tai neeeee.... Miegojau. Sapnavau daug. Daba su Waitsų Tomu kavą gurkšnojam.
Ir viskas dėl virtuvės. Nu, gerai - maža. Bet kai atitraukus spintelę radau... bambalių nuo alaus. Nekalbu apie prirūkytas sienas, pajuodusias lubas ir šlykštaus kvapo prisigėrusius tapetus, taukais apžėlusią viryklę, tragišką stalą, dvi metalines taburetes, langą be apdailos (gerai, langas naujas, bet kas dedas apie jį), užuolaidas su rožėm ir su SKYLE. Kai pirmą kartą atėjau į tuos namus... negalėjau atitraukti akių nuo skylės - prisiurbė žvilgsnį. Ir dabar tik panorėjusi tiksliai matau - kurioje vietoje, kokios formos...
Neišeina pamilti man tų namų. Kol kas dar ne. Gal kai susitvarkysiu... Violetinių flamingų debesų zefyruose irgi nemylėjau :) Kol nesugalvojau istorijos, kad visas buvimas tame kambaryje yra ne kas kita, o relaksinis drybsojimas Rojaus terasoje su kolonomis, kur matosi kalnai, sprogsta medžių lapeliai, ramiai žydi lelijos ir pūkiniai debesys...
Mama juokiasi - galėtum vakarais ir sekmadieniais dirbti apleistų namų atgrandytoja. Ooooo... kokių tik "lobių" galima rasti. Arba ne, ne lobiai žavi. Labiausiai žavi veidai, kurie pamato objektą po valymo. Da tais senais laikais, kai gyvenau anglų žemėje, Džėjus atėjęs į darbą, suraukė antakius. Sakau - wat's up??? Sako - mes neplanavome šiam pusmečiui išlaidų. Sakau - ka čia kliedi??? Nori kavos? Bo miegi dar. Sako - kokios kavos, kas už naują kepimo pečių mokės??? Ir tada gėrėm kavą jau ramiai, nes jis negalėjo patikėti, kad šitas, kur buvo vakar, ir dabartinis, yra tas pats daiktas. Sako - nežinojau, kad jis yra metalo spalvos. O mane tiesiog užkniso dirbti su nuolat rūkstančiu, pajuodėliu. Be to, pyragai įgaudavo tokį neryškų, bet svylėsio kvapą. Nors anglams tai dzin, jie valgo VISKĄ, taip kad, greičiausiai, skirtumo nepastebėjo.
Kitas įsimintinas apsivalymas vyko Šiauliuose. Butas centre, į prekybos centrą varydavau su šliurėm. Bet... iki manęs tame butelyje keturis metus gyveno keturi bernai. Ooooo... nais nais... kai pradėjau valyti, keletą kartų net supykino. Kaip jum toks vaizdelis: medžiagos gabalas (kažkada buvusi užuolaida), iki negalėjimo prisotinta aliejaus ir kitų riebalų (nes kažkaip kvailai kabėjo šalia viryklės), susukta į mazgą ir užkišta už radiatoriaus vamzdžio. Nieko šlykštaus, tik nevališka. Bet čia iš pirmo žvilgsnio. Nes kai patraukiau tą mazgą..... fuuuuu, net daba nupurtė.... kai pasipylė iš ten gyvų ir negyvų tarakonų su visais lizdais, kiaušiniais, vaikais ir anūkais. Nėr nieko baisiau už tarakonus. NIEKO. Ooooo.... didi kova, pamenu, buvo. Bet jie neatlaikė mano nuoširdžios neapykantos ir visų įmanomų bei neįmanomų naikinimo priemonių. Kits dalyks - nebeliko maisto, tai kur ten ilgai išgyvensi.
Oooo faaaak... rimtai, buvau pamiršusi tarakonus. Daba jau nebeatrodo taip baisu Kauno gatvėje :)
Ei, bet tai kaaaaai... Iš Vilniaus persikraustau į Kauno gatvę. Ir tai yra pirmasis butas, kuriame yra normalios sienos. Nu, kitas reik perdažyti, bet be paveiksliukų, be zefyriukų, be nesąmoningų spalvų.
Vsio - kava pagerta, šoku į baltąją ir Kaunan. Pyragėlių pirkti :))) Neee.... nevalėlių užgyvento gėrio laukan grūsti :)