Žinojimas, teisybė, vienas štampas ir baimė

Praėjus žvilgsnių savaitei, nurimus penktadienio Vilniaus su Šiaulių elementais kelionės įspūdžiams, pasidariau didžiausią puodą kavos ir prisėdau. Laikas pasakai.
Šiandien sužinojau, kad žmonės žino daug apie mane. Žymiai daugiau, nei aš pati. Gal ir gerai, tiktai tai, ką jie žino, nėra tiesa. Gal iš dalies tik. Arba kaip vienas iš galimų variantų, kuris dar nenutiko ir visada yra tikimybė, kad taip niekada nenutiks. Bet jie jau žino. Be to žinojimo, jie dar yra šventai įsitikinę, kad tai yra tiesa. O tiesą, kas be ko, būtina skleisti. Tai ir skleidžia. Juokinga. Bet ne į naudą. Nes tada tie, kurie galbūt galėtų būti potencialūs žmonės su svarbia funkcija ir misija mano gyvenime, išbraukia mane iš savo sąrašų kaip neatitinkančią reikalavimų. Gal ne reikalavimų, bet kriterijų. Laisvės kriterijų. 
Bet tada apima kiti galvojimai - kokie tie žmogeliai patiklūs. Juk nėra nei vieno materialaus laisvės trūkumo įrodymo. Nei mažiausio konretaus. Kažkokių nekonkrečių gal vienas kitas išlenda. Bet tai tokie visai nežymūs ir yra tik žaidimas. Gal su potekste, bet žaidimas.
Bet gal ne? Gal čia aš labiau sudėtinga arba kaip tik atvirkščiai - atsileidusi? Net ir matydama materialius nelaisvės požymius, ieškau, knisu, rausiu, klausinėju - ar tiksliai taip. O gavusi atseit patikimos informacijos iš kokių keturioliktų, jei ne penkioliktų, asmenų, numoju ranka, pasisakau sau: "Eeeei, bet juk čia tik žaidimas, tik mažas nekaltas žaidimukas su potekstėm, be abejo, bet tiksliai be materialios ateities." Ir einu žaisti. Ir žaidžiu.... ir kaip visai linksma būna. Ir vyšnios žydi žanduose, ir pakylėta jaučiuosi, ir šypsotis norisi, ir keltis ryte lengva... Tai kas tame yra blogo? Ar jaustis laiminga yra blogai? Net jei ta laimė daugiau susikurta, nei realiai vykstanti...
O tie kiti - ne. Jei jau yra viena kokia arba dvi kalbos (leidžiu sau priminti, kad kalba ir teisybė nėra tas pats) apie materialę nelaisvę, vadinasi - stop, negalima, nevalia. Nu, i gerai. Ir tegu. Svarbiausia - leisti žmonėms būti žmonėmis. Nors šitoj situacijoje tikrai sąmoningai žmonėmis įvardiju vyriją. Bet tai ne, nepykstu, net apmaudu nėra. Tai, matyt, irgi yra vienas iš skirtumų mąstyme mūsų. Net ne "matyt", o tiksliųtiksliausiai... Tik nežinau, kaip reaguoti. O reaguoti tai norisi. Todėl juokiuosi. Bet tik dėl to, kad, sako, tinka.
"Pasakyčiau Tau, bet trūksta žodžių" - dainuoja R. Kazlas ant vieno žmogaus sienos. Man žodžių netrūksta, bet labai trūksta drąsos. Žmogiškos. Bet... nedera moterims. Moterims dera juoktis... ir kepti pyragus.