Kvapai, pirkiniai ir siūlas

Diena jau pabaigon. Diena su jausmu - bet tai kaaaaip, kaip nepaimti batų? TOKIŲ batų! Ir dar už tokią kainą! IMU IMU IMU... Kaip žmogus, siekiantis antivartotojiškumo, gerai pasiprekinau. Panašiai su žvakėmis. Trys. Tačiau dėl šito nesisieloju. Žvakių namuose per daug paprasčiausiai nebūna.
O juk ėjau suknelės. Pasimatavusi gal septintą, supratau, kad šiandien jos paprasčiausiai nėra.
Dabar gi situacija sudėtingėja. Teks ne šiaip įsigyti suknelę, bet ji trūks-plyš (tfu tfu tfu ka tik netrūktų ir juo labiau neplyštų, tiesiogine prasme) turės derėti prie batų. Jėėėtau, kaip nemėgstu puoštis. Ir visa tai vadinasi vestuvės.
Kalėdos gi šiemet kitokios. Jokių niurzgesių, jokių galvosūkių. Paprasta ir aišku. Dovanos jau susirikiavusios lentynoje. Kitos dar minty, bet planas skaidrus kaip vanduo destiliuotas. Keista. Nepamenu tiksliai, kada paskutinįkart taip buvo. Gal kažkada vaikystėje. O kol kas namai kvepia kepiniais. Būti norisi.
Beje, šiandien dar pastebėjau, kad kažkur, kažkada kažkaip nutrūko siūlas. Pamečiau. Chm... ar tai susiję su sapnuotais didžiagalviais baravykais? Radusius prašau nieko siūlui nedaryti. Tegu ilsisi ramybėje :)

Apie jausmą

Tie perėjimai iš sekmadienių į pirmadienius visad kažkokie parakitokie, nei šiaip perėjimai. Šiąnakt supratau, kad ilgiuosi buvimo folklorietiško. Anei šoku, anei bedainuoju. Negroju. Kuolelis nulūžo. Simboliška, sakyčiau... Darius (meno vaikas), sakė, pataisys, persuks, perdės, pertemps. Kankles. O kas pertampys buvimus?
Tai aišku, kad paguodos ieškau. Būta čia ko abejoti.
Na, o kol kas... laikas gelbėti pasiklydusias mintis, padėti atsakinėti į klausimus, pasiklausyti, pasidžiaugti kartu. Youthworkeriška savaitė. Viena iki atostogų.
Ryškaus sapno. Noriu.

Mažas perkratymas. Pradžia.

Kas pas tavi kamaroj po langu? Ir užklota baltuoju drobeli? Neeee... be panikos - nei viens brolalis, nei viens dieveris neiškeliavo tolimon šalalėn. Tik baltumo ir šaltumo pilna. Nei vienos žuvies, nei vieno žuvejėlio.

O rytas buvo įsimintinas. Iš ko? Iš mėnulio ryškiai balto ir dangaus spalvų. Gal pernakt nemerktos akys kitaip rodo. Gal pernakt nemigintas jausmų šifravimo aparatas kitaip veikia. Gal. Kas ten žino. Įsimintina ir tai, kad jaučiasi tai kitaip. Ramumėlis. 

Atsikėlusi vakare, atlikusi buvimo su šeima apeigą, leidau sau laiko apsigalvojimams. Kiek čia praėjo laiko, sakykim, nuo pavasario? Nežinau tiksliai dienomis, bet nepraėjo nei metai. Kiek per tą laiką buvo jų? O... reik paskaičiuoti. Viens po kito byrėjo susižavėjimai. Nauji, jauni, atnaujinti, pasendinti, išaugti, patogūs, netikėti, neįmanomi, neišdirbti, internacionaliniai, vietiniai - platus spektras. Moteriško kero patikrinimui, restartavimui ir supratimui, kad pilna galva energijos. Sausos. Parako pavidalo. Mažiausia žiežirba ir tada kai sprogsta... Gražu žiūrėti. Gražu prisiminti. Jie dažniausiai nesupranta. Bet kai neklausia, negi pulsi aiškintis. Nusidriekia tik siūlas... arba gija (nelygu, kokio stiprumo santykis) ir pulsuoja gyvai. Iki kito susitikimo. Kai bandau matyti vizualiai, kažkodėl visad galvoju, kad tos gijos ar tai siūlai yra debesų konsistencijos. Nei migla, nei rūkas. Pūko minkštumo, su aiškiai matomais kontūrais ir pilna gyvasties. Kiek dabar gijų išeina iš mano kambario? Nežinau. Daug. Koks mūsų santykis? Nelabai stiprus. Kodėl? Nes žiema, tikriausiai. Ir naktis. Miega.

O jei kalbant apie rytus... labai juos mėgstu. Kažkoks nepaaiškinamai energetiškai puikus metas.  Bet tik tada, kai galima būti didelėse erdvėse. Dažniausiai gi būnu erdvėse mažose ir rytus pramiegu. Kuo irgi nesiskundžiu, nes miegoti yra gera. Ypač, kai sapnuojasi tiek daug visko.

Pirmoji meilė

Šįvakar belupdama tapetų likučius nuo žiauriai nesilupančios sienos, prisiminiau istoriją, kurią visai nesenai, nežinau net kokia proga, geriant kavą, pasakojo senelė.

Ji - vyriausia senelės sesuo, kuri jau senokai iškeliavusi Anapilin.

Jis - mokytojas. Kokiais 7 metų vyresnis už Ją.

Prasidėjo istorija tada, kai Ji mokėsi viename paskutinių gimnazijos skyrių (spėju, kad turėjo jai tada būti apie 17 metų). Senelė gi tuo metu buvo 11-12 metų vaikas. Tad istorijoje nebus kažkokių pikantiškų detalių iš pasimatymų. Senelė prisimena, kad matėsi simpatijos abipusės. Ir blogiausia, kas gali nutikti, šitoms simpatijoms visiškai nepritarė Jos tėvai. O tada Jį iškėlė kažkur Aukštaitijon. Nes, matyt, mokytojus tada kilnodavo. Ir rašė tada vienas kitam laiškus. Ji kas rytą eidavo 5 kilometrus iki miestelio, į parduotuvę tikrinti - ar neatėjo laiškų... ir skaitydavo. Viena. Pasislėpusi. Deja, deja, bet vaikams tuo metu nepasakojo net ir to, kas laiškuose buvo rašoma.

Vėliau atsirado kitas. Būsimasis vyras. 15 metų vyresnis. Senelė sako - nežinau, ar Ji mylėjo savo vyrą, tačiau visad sugyveno gražiai, be barnių. Ir nors buvo jau susitarę, kad eis Ji už Jo, tačiau vyras pasipiršo senoviškai - atsiuntė piršlį. Tada tėvai nuvyko apžiūrėti ūkio. Senelės Mamai tasai ūkis labai nepatiko. Bet Tėvas perkalbėjo - atseit, susitvarkys pagal save. Nespėjo. Užėjo karas.

Po metų kelerių buvo grįžęs Mokytojas. Apsistojo pas Jos kelintos kartos tetą. Ji su vyru pas tą tetą kieme palikdavo arklį ir vežimą, kai į miestą atvažiuodavo. Kai savaitgalį Ji su vyru atvažiavo į turgų, Jisai stovėjo prie lango, pasislėpęs už užuolaidos. Stebėjo. Visą laiką stebėjo. Tą patį vakarą išvažiavo ir daugiau nebepasirodė. Apie Mokytojo apsilankymą Jai teta papasakojo gerokai vėliau. Nors... ką tai būtų pakeitę.

Po daug daug metų, kai Jos vyras buvo jau miręs, o vaikai užaugę ir užgyvenę savo gyvenimus, rėžė sparną kaimynas kažkoks. Senelė bandė kalbinti - nu, pagalvok, ką tu viena... būtumėt dviese, vis lengviau. Ji tik numojo ranka ir pasakė - baisiai čia man reikia. O tada pritilo, pagalvojo ir pasakė - va, jei Mokytojas pasiūlytų, eičiau negalvojusi. 

Tiek metų.... mylėjo.

Įsimylėti taip lengva

Kai prisimenu, kaip krausčiausi čia... arba Šiauliuose... arba Vilniuje.... vis su aistra, vis su degimu dideliausiu. Valiau, šveičiau nuo ankstaus ryto iki sutemų (nepadauginant). O daba? O daba vis pasistumdama. Kad ir dabar - jau galėjau būti ištapetavusi pusę suplanuoto reikalo. Arba bešveičianti ką nors. Arba gal net pradėjusi ruoštis sienų dažymui. Bet tai neeeee.... Miegojau. Sapnavau daug. Daba su Waitsų Tomu kavą gurkšnojam.
Ir viskas dėl virtuvės. Nu, gerai - maža. Bet kai atitraukus spintelę radau... bambalių nuo alaus. Nekalbu apie prirūkytas sienas, pajuodusias lubas ir šlykštaus kvapo prisigėrusius tapetus, taukais apžėlusią viryklę, tragišką stalą, dvi metalines taburetes, langą be apdailos (gerai, langas naujas, bet kas dedas apie jį), užuolaidas su rožėm ir su SKYLE. Kai pirmą kartą atėjau į tuos namus... negalėjau atitraukti akių nuo skylės - prisiurbė žvilgsnį. Ir dabar tik panorėjusi tiksliai matau - kurioje vietoje, kokios formos...
Neišeina pamilti man tų namų. Kol kas dar ne. Gal kai susitvarkysiu... Violetinių flamingų debesų zefyruose irgi nemylėjau :) Kol nesugalvojau istorijos, kad visas buvimas tame kambaryje yra ne kas kita, o relaksinis drybsojimas Rojaus terasoje su kolonomis, kur matosi kalnai, sprogsta medžių lapeliai, ramiai žydi lelijos ir pūkiniai debesys...
Mama juokiasi - galėtum vakarais ir sekmadieniais dirbti apleistų namų atgrandytoja. Ooooo... kokių tik "lobių" galima rasti. Arba ne, ne lobiai žavi. Labiausiai žavi veidai, kurie pamato objektą po valymo. Da tais senais laikais, kai gyvenau anglų žemėje, Džėjus atėjęs į darbą, suraukė antakius. Sakau - wat's up??? Sako - mes neplanavome šiam pusmečiui išlaidų. Sakau - ka čia kliedi??? Nori kavos? Bo miegi dar. Sako - kokios kavos, kas už naują kepimo pečių mokės??? Ir tada gėrėm kavą jau ramiai, nes jis negalėjo patikėti, kad šitas, kur buvo vakar, ir dabartinis, yra tas pats daiktas. Sako - nežinojau, kad jis yra metalo spalvos. O mane tiesiog užkniso dirbti su nuolat rūkstančiu, pajuodėliu. Be to, pyragai įgaudavo tokį neryškų, bet svylėsio kvapą. Nors anglams tai dzin, jie valgo VISKĄ, taip kad, greičiausiai, skirtumo nepastebėjo.
Kitas įsimintinas apsivalymas vyko Šiauliuose. Butas centre, į prekybos centrą varydavau su šliurėm. Bet... iki manęs tame butelyje keturis metus gyveno keturi bernai. Ooooo... nais nais... kai pradėjau valyti, keletą kartų net supykino. Kaip jum toks vaizdelis: medžiagos gabalas (kažkada buvusi užuolaida), iki negalėjimo prisotinta aliejaus ir kitų riebalų (nes kažkaip kvailai kabėjo šalia viryklės), susukta į mazgą ir užkišta už radiatoriaus vamzdžio. Nieko šlykštaus, tik nevališka. Bet čia iš pirmo žvilgsnio. Nes kai patraukiau tą mazgą..... fuuuuu, net daba nupurtė.... kai pasipylė iš ten gyvų ir negyvų tarakonų su visais lizdais, kiaušiniais, vaikais ir anūkais. Nėr nieko baisiau už tarakonus. NIEKO. Ooooo.... didi kova, pamenu, buvo. Bet jie neatlaikė mano nuoširdžios neapykantos ir visų įmanomų bei neįmanomų naikinimo priemonių. Kits dalyks - nebeliko maisto, tai kur ten ilgai išgyvensi.
Oooo faaaak... rimtai, buvau pamiršusi tarakonus. Daba jau nebeatrodo taip baisu Kauno gatvėje :)
Ei, bet tai kaaaaai... Iš Vilniaus persikraustau į Kauno gatvę. Ir tai yra pirmasis butas, kuriame yra normalios sienos. Nu, kitas reik perdažyti, bet be paveiksliukų, be zefyriukų, be nesąmoningų spalvų.
Vsio - kava pagerta, šoku į baltąją ir Kaunan. Pyragėlių pirkti :))) Neee.... nevalėlių užgyvento gėrio laukan grūsti :)

Kai grįžau iš bezdališko spangesio

Šiandiena buvo įspūdinga. Įspūdinga, nes emocionaliai net nesuprantu, kaip jaustis. Sakyčiau gerai gal, nes tiek atvirumo senai besu gavusi. Bet galiu sakyti, kad ir sunkiai, nes atvirumas šiandienos buvo... sakykim, ne toks ir lengvas.
- Jis jau treti metai vaikšto su tais pačiais batais. Tai gal neturi iš ko nusipirkti naujų. Neturi. Jis ir tėčio neturi. O kur tėtis? Žuvo avarijoje. Jis kartu buvo mašinoje, kai tėtis mirė. O mama? O mama gyvena Vilniuje. Jį augina močiutė. O tai kodėl ne mama? Jis nesusitinka su mama. Nėr jo mamos.
- Mano tėtis tai laisvai šitaip padarydavo. O kodėl nebepadaro? Mirė. Senai? Prieš du metus. Sunku dabar tau... Jau nebe. Gerai jį prisimenu. Bet nebeplėšk sklepų, gerai? Gerai. Jau galvojau apie tai. Ir su policija reikalų nebenoriu turėti, ir tėčiui nepatiktų.
- O galima, kad močiutė pasirašytų tą sutikimą. O kodėl ne mama? Nes mama ne Telšiuose. Bet netrini? Neeeee.... Išeina. O kur jo mama - klausiu draugo. Jo mama gyvena kažkur kitur. Kodėl? Nes mirė jo tėtis užpernai, tada po kelių mėnesių žuvo du dėdės - mamos broliai. Ir visai nesenai sudegė jų namas. Tad jis daba pas močiutę būna.
- Ar gerai dviračio stabdžiai veikia? Pakeičiau juk. Ooooo... puikiai! Tai gerai, tik užėjau pasakyti, ka eisiu į tą dešimtą klasę. Ka tau ramiau būtų. Nes mama tai sako - kaip nori, gali ir neiti. Oi, kaip gerai, eik, būtinai eik. Jei reikės - padėsiu. Ką ten padėsi, nieko nereikės. Nu, bet šiaip pasakau - kad žinotum. Tai gerai, varau jau tada. Gersit? Ne. Nebegeriu. Rimtai? Pradėjau bėgioti.
- Kurio žodžio iš NEIMSI nesupranti??? Nu, gerai, užprikolinau biškį. Atsiprašau. Neimsiu. Mama :)))
- Bet tai kodėl negali atvažiuoti į Klaipėdą? Pas mane visada gali apsistoti. Belekada. Vidury nakties, paryčiais, net kai nebūsiu namie.
- Jūs dvyniai, jūs galit skaityti vienas kito mintis. Negalim. ar bandėt? Aš nenoriu jo minčių skaityti. Kodėl? Tai kai aš gyvenu su tėčiu Anglijoje, o jis būna čia, jaunimo centre, tai, žinai, kaip jam gerai. O tai kas čia jam gero? Tu visada su juo žaidi pulą ir jis visada laimi.
- Užsirašiau į vakarinę. O kodėl??? Nes direktorius pasakė, kad jei pats neišeisiu - išmes belekokiu atveju. Bet kodėl? Tu gi labai gudrus. Negudrus. Tai durnas? Aišku, kad nedurnas!!! Tai tada gudrus. Nu, gal...

Jie yra mano vaikai. Nelaimingi, nuskriausti, dažnai nereikalingi, žiauriai nepatogūs, chuliganaujantys, bet mieli, atviri, šilti, pasitikintys ir prieraišūs. Kai apgalvoju savo širdies sopulius dėl to, kad kažkas sakė, kad neturi, bet turi mergą, kad kažkas žadėjo gyvenimą kartu... ir raudas savo... Taip atsilupėliškai skamba. Kas tos mergos, meilės, vidinės moterys ir gervės prieš mirusį Tėvą, sudegusius namus, nesančią Motiną, nepasitikėjimą savim ir niekam nereikalingumo jausmą? Bezdalas. Niekingas bezdalas bekvapis. Ir begarsis priedo...

Neįkandamas paukščių modelis

Tąkart supratau, kad vairuoti man patinka. Labai. Ypač kai leki sau kažkokiu keliuku, vakaras jau į pabaigą, raudonina beveik jau pažemes, miglos kyla... pasišiaušia nugara net, koks gražumas paprastas.
Bet net su pasišiaušusia nugara galvojosi daug. Manau, kad teisingai pasielgta. Aha, daba kas nors sakys - ėch, Tu, arogantiška boba. Bet tai ką? Geriau jau arogantiška, bet užtat sąžininga ir ori. Tik kažkoks sprangulys kybo vis klausimo pavidale - kodėl tie, kurie praslysta gyvenimu gervišku mano, visad amžiais amžiniausiais turi būti gužučiai. Tep tep tep link gužučio, tasai sau tep tep tep nuo gervės. O tada gervė sau galvoja - nu, nafik, nejau aš čia kažkokia višta, kad lėkčiau kaip begalvė. Ir tep tep tep tolyn nuo gužučio. Ką tuo metu galvoja gužutis - atsakyti negaliu, bet tik atsisuki ir matosi, ka jau partepnoja link gervės. O tada trukt už vadžių ir pasaka be pabaigos. Ir gervei tada uuuuuUUUuuuuuuuuuuuu kaup suūžia galvoje klausimai kaip spiečiai keturi. Bet kas iš to? Atsakymo nieks nei vieno neištransliuoja. Tada sau sėdi kaip žvejo dukra ir pančioja keletą, kartais net keklioliką vakarų susipainiojusi klausimų be atsakymų tinklą. Iki kol nusibosta arba pavargstasi. Iki kol neužeina noras pasipurtyti plunksnelas ir bandyti gal paklausti. Taip juk paprasčiau. Bet tuo metu gužutis jau būn kažką gal irgi apgalvojęs, o gal pavargęs, nes apsisuka ant kulno, trinkteli pentinais ir gužena sau nuo gervės kuo sparčiausiai. Pas mergų. Ir tada tooooks grūzas gervei pareina. Dar pastoviniuoja, pamindžikuoja, ką nors dar paveikia... ir bando sau žirglenti toliau. Iki kol nepasižiūri per petį - ogi gužutis jau bepareinąs... Ir taip jau trim metų.

http://www.youtube.com/watch?v=LoscZggC1HQ&feature=relmfu

Ant palingavimo... metai prabėga, paukščiai sugrįžta.

Vėjai

Vienas naujas žmogus iš gyvenimo, visai ne per seniausiai pasakė: "Bet mes juk esam suaugę žmonės ir galim kalbėtis apie viską." Ir iš tikrųjų. Galim. Ir pasikalbėjom. Ir kaip viskas dabar skaidriai aišku. Ir kaip viskas paprasta.
Ėch, kaip jaučiuosi pratiurlinusi vieną tokį aiškumo pokalbį. Galėčiau, aišku, imti ir pasikalbėti - kas įvyko, kodėl baigėsi, o gal nepasibaigė. Bet tai, va... klausimas kitas - ar bėr prasmės tame pokalbyje? Žinau, sesė tuoj pasakys - labai mažai teletabių šioj žemėj, sugebančių skaityti mintis. Mhm.. žinau. Reik pagalvoti. O kol kas... vėjai galvoj. Vien vėjai... Bet jaučiuosi laiminga.

Modelis - kodėl? su vaniline kava

Ėėėėėch, sekmadienis... Rytas, kai galima keltis be žadintuvo arba nesiketi visai. Rytas, kai galima visai neskubant siurbti vanile gardintą kavą. Rytas, kuris iš tikrųjų yra jau diena, bet tai jo rytiškumo išvis nekeičia. Galiu tai sau leisti sekmadieniais. O žinau, kas sau to leisti negali. Kodėl? Nes reik gaminti pusryčius, skalbti, tvarkyti, dirbti ir dar kartą dirbti. Kai suvedu galus... taip išeina, kad vyrui ir jo vaikams. Nes aš, be vyro ir vaikų, galiu kimarinti tiesiogine ta žodžio prasme. O ji, su vyru ir vaikais jo, to sau leisti negali. Kaip baisu, kai pagalvoji...

Bet ji, kai kalbam, dažniausiai sako, kad gerai yra. Viskas gerai. Stipri Motera, nieko nepaknisi. Tik kartais, kai jau, matyt, visko yra per daug, pasisako ji ir kitų kampų, kai kalbam. Ji dirba trijuose darbuose. Fiziškai tai nelabai įmanoma, bet ji kažkaip dar tempia. Jis dirba irgi daug. Bet toli gražu ne visas ir net ne pusė jo darbo yra mokama. Darbas savo malonumui. Gal ir faina... aišku, ka faina, bet tik iš ko gyventi???

Bet čia darbai už kuriuos mokama. O buitis gi dar yra... Kai pasidarbuoji trijuose darbuose, šutini staigiai į parduotuvę, perki tašę maisto ir varai į viešąjį transportą. Tada grūdiesi pusę ar daugiau valandos iki kol grįžti namo. O grįžus tavęs jau laukia. Neplauti indai, suversta virtuvė ir akis išpūtęs vyras su visais vaikais - valgyti, valgyti, valgyti!!! Kąąą gi... nusispiri batus ir tep tep į virtuvę. Dirbti.  Ir kai jau ateina sekmadienis - vanilinės kavos ir kimiranimo metas - reikia dirbti. Triūsikai su rankšluosčiais, dulkių gaudymas, užuolaidų plautynės ir be ga lo.... Sakysit - o ką vyras, kodėl negali vakarienės pagaminti, jei jau tupi namuose nuo pietų? Ot, negali. Baisiai užimtas supersvarbios informacijos paieškomis internete. Arba muzikos. Arba straipsnio. Arba už visus pinigus ir dar skolon nuperka kokį diiiiiiidelį, labai brangų daiktą. Jį padeda į kampą ir pradeda naują procesą. Tai apie kokias vakarienes čia kalbat? 

Baisus dalyks ta Meilė. Jauti, kad nyksti, bet išeiti be vieno šanso. Verki, kad nepameni, kada buvai kirpykloje, kada paskutinį kartą lakavaisi nagus ar miegojai 8 valandas, o vistiek - būni sau ir kad nors tu ką.

Kai jau visai visai sunkus metas užslenka, pasiguodžiam, kad darbas žmogų puošia. Nu tai ką... nušiurusiais plaukais, bet užtad žiauriai puošni :) Juokas pro ašaras, aišku. Bet ji taip gyvena. O aš toliau nesuprantu - kodėl?

Ėėėėch... visus tokius gyvenimus lengva ranka nurašau ant Meilės. Nes nerandu nei protingo, nei kvailo paaiškinimo. Tfu tfu tfu... neduok tu nedavęs tokios Meilės. Labai tikiuosi, kad tų meilių visokių būn.... Labai tikiuosi, kad abu parduotume savo aukso žiedus dėl viens kito ir abu vaduotume viens kitą iš vainų. Nors manęs tai gal net ir neimtų į vainą...

Trečias modelis. Gyvenimo tempai arba kaip tūliko nebuvimas išgelbėjo.

Šįkart apie save.
Buvau įpuolusi į žaidimus poromis. Pradžioje gi buvo - oooo.... motociklai, šalmai, važinėjimai... vėjai tik švilpia, tik burzgia viskas aplink. Romaaaantika, kitaip ir nepasakysi. Bet čia pradžioje. O tada praėjo laiko. 
Dirbau, kaip daba pamenu, darbą, kur bėgom, kur karštyje. Tad visai džiaugiausi, kad gyvenam per atstumą. Atvažiuodavo jis. Aš lėkdavau keturlinka - kad spėčiau išsiplauti iš plaukų aliejų, kad pataisyčiau maisto iš aštuoniolikos patiekalų, kad visi patiekalai būtų tobuli. O kur dar visokios prisegamos kojinės ir kiti viliokiški atributai beigi gudrybės... Žodžiu, darbo pasiruošiminio - iki ausų. Bet spėdavau... (dabar tai nebelabai įsivaizduoju - kaip?)
Mano princas gi atvykdavo į pasimatymus ant plieninio žirgelio. Ir... deja, deja, pavaręs. Labai. Nelabai matydavo tų kojinių - nebent pati primygtinai parodydavau. Sulapnojęs delikatesus, atsistodavo ir... lėtai nupėdendavo į kambarį, kur krisdavo į lovą. Tada bandydavau klausti - ar skanu, ar kaip čia. Atsakymą gaudavau visada vieną: "Valgyti galima." Šitas tai smeigdavo kiaurai. Išmušdavo ir... užpūtusi visas kruopščiai sudėliotas žvakeles, išsiskalbusi indus, nueidavau su savo visiškai neveiksniais viliokiškais atributais beigi gudrybėmis irgi į kambarį. Pažiūrėti diskaverio. Kartais eidavome į barą. Kur reikėdavo knapsoti. Be veiksmo. Kartais nutempdavau į folklorinių šokių vakarones, ko, aišku, paskui didžiai gailėdavausi, nes pareidavau numindytomis kojomis ir sočiai prisižiūrėjusi nelaimingo veido išraiškų. Kartais važiuodavome į festivalius. Jis - pabūti, aš - dirbti. Nejučia pradėjau jaustis, kad turiu visiškai neveiksnų kūdikėlį, kurį kaskart reikėdavo: aprengti, užrišti batus, nunešti į mašiną, pasodinti, nuvežti į, sakykim, festivalį, tada ištraukti jį lauk, staigiai pastatyti palapinę, įrengti guolį, pamaitinti, nuvesti pažieti muzikos, atidžiai stebėti, ar nepavargo, tada parvesti atgal, nurengti, paguldyti į lovą, apklostyti, pačiūčiuoti, pamigdyti, žiūrėti, kad nesušaltų... Bet ką jūs manote? Tempiau kaip arklys dantis sukandusi. Kodėl? O ka nežinau.
Tada buvo net nuspręsta gyventi kartu. Aš mečiau darbą, įsidarbinau kaime. Gyvenau pas tėvus (oooo, šito tai nenoriu net prisiminti). Važinėjau ir... LAUKIAU. Laukiau, kol bus sutvarkyta jo lūšnelė. Nes gyventi be tualeto namie - kategoriškai atsisakiau. Tikrai nemačiau savęs bėgančios vidurnaktį per pūgą į lauko tualetą. Be šansų.
Taigi... laukiau. Daugiau nei metus. Investavau visas savo santaupas. Rinkau plyteles ir grindis, tapetus ir... laukiau. O galo nesimatė. Tiksliau - nesimatė net pradžios. Pykau. Žliumbiau naktimis. Tada vėl pykau iki kol klaktelėjo vieną dieną.
Nusprendžiau, kad nebegaliu daugiau taip. Susiradau butą, išsikrausčiau iš tėvų namų ir nebeatsakinėjau jam į žinutes. Laukiau, kol pastebės žmogus, kad kažkas ne taip. Pastebėjo po dviejų savaičių.
Dabar jau galiu pasakyti, kaip ir mano senelė vis dar kartais man pasako - tai buvo didžiausia laimė gyvenime, kad neatsirado joks vaikelis, kad neapsigyvenau tam kaime, kad laiku klaktelėjo. Net neabejoju, kad kažkur šiuo metu ar gal da po kokių metų jau vyktų skyrybų procesas.

Kai vis dar karts nuo karto paanalizuoju - kame gi šaknis visa ko, randu tik vieną atsakymą: mes skirtingai matėm erdvę ir dar skirtingiau suvokėm laiką. Jam trys mėnesiai - kas čia tėra, o man - pasiusk, kokio ilgumo, juk ketvirtadalis metų!!! Jis dažnai apie save sakydavo - mano galva debesyse, o kojos ant ledo. Aš gi kaip dabar, taip ir tada, save matau labai stabiliai stovinčią ant tvirtos žemės. Gal net su kažkokiomis įaugusiomis šaknimis. Kaip tos tokios sveikos, didelės liepos kur plačiais vainikais būna. Debesys, aišku, praplaukia, bet iš esmės - galva giedroj erdvėj. Tik dėl to nieko nepavyko. Nes... nes ir negalėjo pavykti.

Untras modelis. Konkurencija.

Turiu draugą. Jei tą likutį bendravimo da galima draugyste vadinti. Nesiplėsiu. Neverta dėmesio. Žodžiu - turiu pažįstamą žmogų, kuris vis nuolat susiranda... daba sėdžiu suglumusi ir... nu, negaliu aš jų Moterimis pavadinti. Sakykim, susiranda Moteriškos Lyties Atstoves (toliau - MLA) pragyvenimui.
Kad jisai nėra gyvenimo deimantas, tai šitą jau žinau. Kotletai turi būti kaip jo mamos, nes tik tie yr skaniausi. Bulvės turi būti išvirtos lygiai prieš jam grįžtant iš darbo. Ir šiaip, jei dabar jam kažko norisi, vadinasi, taip ir turi būti. Nors savo, sakykim, diktatą moka jis pridengti sakydamas: "Bet tai faina būtų, kad ten ir da kažkur nuvažiuotume, o tada padarytume taip, o iš ten da kažkur kitur ir tada jau taip ir anaip. Žodžiu - gauni paruoštą planą ir belieka tik vykdyti :) Bet ir dar ne apie tai.
Susiranda jis tą MLA, dažniausiai metams. Bet jau tokias, kad.... nu, tokias... pilkas. Be ugnies. Be šarmo. Be spindulių. Tokias pilkas, ramias, paklusnias. Kokias nors su rūžava maike arba daugybe auskarų, kurie tik ir skamba, nes viduj - kaip tuščioj butelkoj. Pats gi tuo metu yra baaaisiai charizmatiškas, dramatiškas ir, nieko nepasakysi, turi ugnies. Tik kartais pro šoną iš didelių užmačių nueina.
Ir visad scenarijus tas pats. Metai. Maksimum. Nes pilkosios MLA neatlaiko ir pabėga. O toliau ašarų pakalnės, liūdesiai, begalybinis savęs gailestis ir, nu, neįsivaizduojamai... tokie debesys, kad geriau bėgti neatsisukant, nes visi bandymai padėti ir sudraskomi į skutelius. Žodžiu - reabilitacija vienumoje.
Po šitos stadijos užsisuka naujas ratas ir........... atvemta žabtai pamačius, jog pareina vėl su kokia nors bespalve MLA...

Visaip varčiau, pro visokius kampus žiūrėjau.... bet galvojasi tik vienaip - matyt, nepakankamai tos ugnies. Arba ugnis tik paviršinė. Tik parodomoji. arba kažkokia nesuprantama konkurencija. Arba negalėjimas būti ant vieno laipto su Moterim. Arba..... arba baimė, kad Moteris gali jo parodomąją ugnį ir užgesinti :) Nu, nes, žinot gi... kiek daug galima šilumos gauti iš butaforijos???
Ar su šituo gyvenčiau aš? Bekompromisiai - NE. Jei žmogus, vargiai ką išmanantis saldumyninėje sferoje, kritikuoja mano pyragus... be abejo, prisidengdamas: "bet čia tik patarimas"; arba leidžia sau aiškinti, kur važiuoti nuo gimimo užaugtam mieste, kai už vairo sėdžiu aš... ooooi, žiežirbos į visas puses skraido... O mintyse dūzgia dūzgimai - kas vyksta? kas daros? Ir niekaip kitaip neišgalvoju - konkuruoja jis su manim. O su konkurentais gyventi šeimoje... nežinau, kaip jums, bet man atrodo - neįmanoma.

Mintis su šluota. Pirmas modelis.

Šįryt, beplaunant iškraustyto savanorio buto grindis (kiaulė - susižeidė koją (aišku, kad tyčia :) ) ir nebebuvo kaip pririesti išsivalyti normaliai, bet ne apie tai...)... taigi, besidarbuojant su šluota, atėjo į galvą šiek tiek minčių. Apie modelius.
Modelis numeris vienas:
Turiu draugę. Jinai turi būsimą vyrą. Jau taip visai būsimą. Tas, be abejo, yra gerai. Ir aš kuo nuoširdžiausiai linkiu jiems pasiveselinti kuo greičiau ir kuo įspūdingiau. Bet. Yra toks vienas niuansas - jinai visame kame turi jam pritarti. Visais įmanomais ir neįmanomais būdais laikinti visus pasisakymus, o juo labiau nuotraukas, Feisbuke. Turi aikčioti ir visaip kaip gėrėtis, grožėtis, girti beigi liaupsinti. Viską. Jį. Jo aplinką. Jo draugus. Mašinos pakeistą glušą. Pasisekimus darbe. Atseit genealias idėjas. Ir taip kasdien, ir taip be galo...

Dar pradžioje, kai jie dar nebuvo beveik vedę, kalbėdavomės ne kartą. Vis klausdavau - o Tau šitai priimtina? Patogu? Nepavargsti rodyti tą tokį hiperdomėjimąsi. Sakydavo, kad pavargsta. Kartais. Bet paskui, matyt, sustiprėjo ir nebepavargsta. Sakosi esanti laiminga. Ir net labai. Neturi didelių svajonių anei įgeidžių. Neturi tikslų, išskyrus gal tą vieną - tobulai pagaminti Kievo kotletą.
Aš gi manau, kad įprato. Taip paprasčiau. Jokių barnių. Vyras laimingas. Jinai tada irgi laiminga. O ką čia reiškia pasakyti - nu, bet matai, kaaaaip Tu čia taip gudriai sugalvojai... ėmei, va, ir pamatei, kad prakiuro glušas. Oho, bet tai Tu šaunuolis. Tu pats nuostabiausias... Ir taip čiauškėdama greitai greitai paduodi garuojantį kotletą, paglostai, kol pavalgo, tada palydi ant sofos ir leidi pažiūrėti televizorių. Vis laiks nuo laiko pakalbėdama apie neišpasakytą jo nuostabybę.
Ar aš taip galėčiau? Teoriškai - laisviausiai. Praktiškai - be šansų. Jausčiaus, lyg namuose kokį durneliuką auginčiau. Arba vaikelį, kuriam kiekvienas pirstelėjimas yra pasaulinės svarbos įvykis. Įdomu, kiek ilgai taip išgyvenčiau? Gal valandą. Maksimum.
Žiūrėdama iš savo varpinės, šiam modeliui dedu minusą, o draugės jau nebesuprantu. Ir beveik nebebendraujam, tiesą pasakius, nes negaliu klausytis - lialialialialia... kokie gražūs triūsikų apvadėliai arba kaip faina, kaip faina - Tavo grindys nevalytos, bet vis tiek labai faina. Ir dar man iš varpinės matosi, kad jų vaikai garantuotai bus mano, kaip jaunimo darbuotojos, klientai.

...kaipo kvietkeliai

Atsibudau šiandien su nutirpusia ranka ir mintimi apie vyrus. Jei vyras į gyvenimą įkrenta staigiai, tai staigiai ir iškrenta laukan. O kai įkrenta pamažu, tai kapstosi ten ilgiausiai. Metų metus. Kartais stipriau spurda, kartais nurimsta pusmečiui ar metams - pamiega, matyt. Besikapstydami tuos metų metus, įvairiai jie gyvena. Susiranda moterį vieną ar keletą, manydami, matyt, kad jos gali užpildyti vakuumuojančią ertmę. Kiti dirba darbus nepamiršdami reguliariai pasimurkdyti dideliuose kiekiuose alkoholio. Bet žinia tik, kad laikas nuo laiko susikerta mūsų keliai realybėje. Ir... kas tada, klausiat? O tada jie pabando, pakalbina, kartais dar paklomplimentina, kits dar pasvaigena apie ateities planus su sodybėlėm ir pramonine vaikų gamyba, bet VISI galų gale supanikuoja ir raitydami kulnus neria atgal į urvus. Arba krūmus. Žiūrint, kur tuo metu saugiau matosi. Ir tūnoja sau toliau. Arba iškrenta.
Nesuvokiu - koks tas modelis turi būti? Aš, be abejo, galėčiau imti viską į savo rankas. Tikiu, kad ir pasiimčiau, ką sugalvojusi. Bet tai jaučiasi per visur, kad kreivai yra šitaip. Tai ar būsiu laimėje, žinodama, ka, štai, pasiėmiau vyrą ir galiu gyventi.  Jisai tuo ėmimo metu gi kaip koks liaulelis bestuburis seile nutįsusia buvo ir net nesipriešino :)

Neeee... ne taip matau pasaulį su modeliais. Vyras turi imti ir užbaigti, jei jau turėjo drąsos prabilti. Jei jau susipančiojo keliai ant susitikimo. Aaaai, tik jau nepradėkit čia daba puolimų - kodėl turi, kodėl vyras, lygios galimybės, be be be... Nieko nelygios. Vyras turi. Toks mano modelis. Jei neatitinka modeliai, vadinasi, neatitinka ir gyvenimai. Da gali horoskopai neatitikti. Sakė vieną kartą taip Žmogus. Nu, o ką ten daug pagyvensi su neatitikmeniu? Nei pašoksi, nei padainuosi, nei pasijuoksi, nei gyvenimo pagyvensi...

Taip, va, ir žingsniuoju per su gyvenimu. Vyrus karts nuo karto sankryžose sutikdama. Bet tai va. Tik vadinasi jie taip. Iš tikrųjų - dailūs, padobni kaipo kvietkeliai su polinkiu slėptis, su įgūdžiais bėgti neatsigręžiant, su kompetencijom nekalbėti, nekalbinti, neįsipareigoti.

Viena karta Vokietijoje be lietuvisku raidziu

Kas vyksta? Bunasi. Stipriai bunasi. Ir toliau buti norisi. Apie jokias keliones namo nesigalvoja ir galvotis nenorisi.
Su kuo vyksta? Zmones nauji idomus. Daugiau-maziau, bet idomus. Kiti gal net patrauklus. O dar kiti - visad tokiu buna - neiskoduojamo (kol kas) elgesio. Ir visaip atrodo, ir visaip matosi. Bet eina peeeklon, pradedu galvoti, kad gal man galvoje yr kazkokie laideliai nesujungti arba keisciau sujungti. Pati inicijuoju zaidima, tada atsitraukiu ir pereinu i stebejimo rezima. Ir kodel taip? Gal kas nors ir zino, bet tiksliai ne as.
Kokie virpesiai? Ir jauciasi irgi dar be buvimo. Taip stipriai pavasariskai. Taip stipriai gaiviai. Taip stipriai energingai. Taip stipriai sviesiai. Taip stipriai moteriskai. Kaip kad senai bejausta buvo. Ir net palaidais plaukais. Kas irgi nezinia kada bebuvo.
Eeech, gerai... pagalvoju ir, va, jauciu virpuli sirdy. Kada taip ber buve? Veeeelnias, gal kazkada, kai ejau dar i mokykla.
Kas is sitos rasliavos? Absoliuciai nieko konkretaus. Abstraktaus, atrodo, irgi nedaug. Greiciausiai - prisiminimo vardan viskas. O del sito jau kaip ir verta. Reiks gi kazkada pasakas is gyvenimo sekti pradeti...

Tūkstantis penktas kartas

Ooooo.... pirmadienis. Baigėsi. Matot tiltą? Ir aš matau. Ir jaučiuosi. Lyg stovėčiau ant paties tilto į pavasarį krašto. Įdomu - kiek kartų šiemet linksniavau jau tą žodį. Bet tai ką daryti, jei taip būnasi? Nieko ypatingo, tikriausiai...

Bet pirmadienis baigėsi. Smasfastiškas, beje. Bo tasai, kur stovėjo priešais, visai įdomiai žvilgčiojo, rekomendavo sausainius ir visai stipriai reagavo. Į daug ką, tiesą sakant. Kas, be vienos abejonės, yr be galo malonu :)

Kaip ir ne ką mažiau malonu šnektelti su dar pradedančiu moterų pažinimą asmeniu. Nu, bet ką pasakysi... jaučiau senai tas simpatijas. Ir, peeersti eikit, netikintieji! - nėr dar nuojauta pavedusi. Nei kartelio. Nors maniau kurį laiką, kad vaidenasi. Nė velnio... tik dabar jau nebeįdomu. Nerūdija, sako. Nelieka.
Tai va... pirmadienis baigėsi. Pramiegotu rytu... netyčia.
Ir net jei baigėsi tas pirmadienis ir ateis pusiau jau įprastas antradienis... pokšt... nutrūko mintis...
Tiek to... labo miego tados. Pasilaistau savo balkonines pelargonijas ir brisiu į sapnyną.
Ai, nu... grįžo nutrūkėlė. Tai, va... šitą... esu laiminga :) Vat, sėdžiu taip ir esu laiminga! ir turbūt tūkstantis penktą kartą sakau - PAVASARIS!

Du jausmai

Siaučiu siautulyje, riedu riedėjime, tirpstu garsuose, klegesyje, juoke... Tada viskas prityla, sulėtėja. Apžvelgiu, apžiūriu, pasidžiaugiu, nusišypsau ir vėl neriu į siautulį. Nardau emocijose, laike, azarte. Naujas jausmas. Pasikartojo du kartus per vakarą.

Atvažiuoju. Jau buriuojasi - laukia. Šypsenos tylios, bet giedros. Garsus džiaugsmas - ooooo... cukrus!!! Geras jausmas. Nedingsta.

Išvakarėse

Vis dar jaučiu nusivylimą, nes kai jau atėjo, sakykim, "reikalas", nesugebėjau išvardinti Seimo narių... Gėdelė per visą pilvą. Iš 141 vieneto smegenys neatgamino net dešimties...
Jaučiu tvirtumą, nes atsisakiau giedoti himną belekur ir belekaip. Taip nedaroma. Su visa derama pagarba šį veiksmą atliksiu rytoj.

Jaučiu šleikštulį, nes netyčia pažiūrėjau baisių nuotraukų. Mintis gera - gamta, keliukas, obelis, žirgas, dvi puikios merginos ir....... kažkokie aleliaudiški, absurdiškai trumpi sijonai, rankšluostiniai žiurstai, klumpės su rudom pėdkelnėm, vakariniai makiažai ir agresyviai raudoni nagai. Pritrenkiantis derinys. Vienas toks, sėdintis netoliese, sako - randi dėl ko nervintis - juk viskas, kas yra gražu, yra gražu. Tebūnie. Bet gaila sugadintų nuotraukų.

Jaučiu apmaudą. Būčiau Vilniuje - žygiuočiau. Neslėpdama veido.

Jūs kaip norit, o aš didžiuojuosi, kad esu kas esu.
Įrodymai:
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/lietuviais_bukime_is_visos_sirdies/

Flirtas iš oro

Situacija:
Išvažinėju sau ramiai iš tėvų namo kiemo. Pavasarinė saulė plieskia, muzika puikiai dera, paltas kabo, nes aš su striuke, plaukai - normaliai. Žodžiu, visiška teigiamybė. Nu, taip, norint išvažiuoti į gatvę, reikia prašokti atkarpėlę priešpriešio eismo juosta. Kokius juokingus 20 metrų. Įvažiuoju, o iš priekio įsuka kitas automobilis. Ką daryčiau šitoje situacijoje? Leisčiau išvažiuoti iš kiemo automobiliui, nes tai kaip ir garantuoja laisvą vietą. Ką daro jis? Lėtai lėtai juda pirmyn. Sustoja. Ką darau aš? Matau, kad pralįsiu, tad važiuoju pirmyn. Ką daro jis? Ogi šast ir parieda pirmyn tiek, kad jau niekaip nebepravažiuosiu. Ką darau aš? Pasižiūriu toooookiu žvilgsneliu, kad net pati suprantu, kaip grėsmingai piktai žaibuoju. Įsijungiu atbulinę pavarą. Ką daro jis? Šypteli ir parieda atgalios. Ką darau aš? Suprantu, kas vyksta, pažiūriu į jį ir išvažiuoju iš kiemo. Ką daro jis? Šypsosi. Ką darau aš? Jaučiuosi puikiai, be vieno pykčio, nes flirtai pažadina gal net labiau, nei rytinė kava. Ypač tokie - iš oro. Oro, kuris kvėpuoja netikėtumais.

Pastangos pasistengti

Tokiais rytais, kaip šis, vėl norisi tikėti, kad dabar sapnuoju, o sapne gyvenu iš tikrųjų. Iki tiek pasiekta jau anam gyvenime, kad didžiavausi gebėjimu susivaldyti ir nustoti savininkiškumo! Net prašmėžavo mintelė sapno realybės galvoje - ot, kaip gerai, kad mokymai buvo... pritaikiau, rodos, kritiškiausioje situacijoje :) Ir tada atsibudau. Nes kažkas ruošiasi ženytis ir, suprask, galiu pakonsultuoti apie žiedus. Nu, gal ne apie pačius žiedus, bet apie raštus ant žiedų - tiksliai. Gal ir galiu... Niekad nesusimąsčiau apie tai.
Bet ne apie tai norėjau rašyti. Jau gal savaitė ar daugiau galvoje sukasi mintis - jei užsispiri, jei sieki, tai būtinai ir gauni. Galiu papasakoti ir priešistorę šito ūžimo :)
Žaidėm su lazdelėmis (visai neatsimenu, kaip vadinasi tas žaidimas). Tikslas - paimti lazdelę nepajudinant kitų. Atsirado vienas visai dar tik pačiuose paauglystės pakraščiuose braidantis vaikinas, kuris išsikėlė tikslą - paimti, rodos, nepaimamą lazdelę. Ir bandė. Vis bandė ir bandė. Ir visi aplinkui jam kartojo - žmogau, tai neįmanoma. Bet jis bandė. Kuo baigėsi? Jis pasiekė savo. Atrado būdą. Ir privertė susimąstyti. Kodėl vaikystėje ir paauglystėje mes visi galėjome begalybiškai daug? Kodėl drįsdavome kelti, atrodo, neįveikiamus iššūkius? Kodėl nebijodavome nusivilti? Kodėl dabar atsargiai vertiname situacijas ir, nusprendę, kad rizikos yra per daug, išlemename NEĮMANOMA. Tada nusisukame ir ramiai gyvename. Arba nevisai ramiai - karts nuo karto pagalvojame - o kas būtų, jei būčiau išdrįsęs?...
Pagalvoju ir aš. Ir ne kartais. Ypač aktyviai galvojasi po lazdelių žaidimo. Kiek kartų esu atsitraukusi po minties NEĮMANOMA? Nenoriu atsakyti į šitą klausimą.

Klausk Vidinės Moters. Arba trumpas pokalbis paryčiais.

- Juk įžeidimas ir yra įžeidimas? Net jei tam ieškoma, atseit, kažkokių neįžeidiminių formų?
- Taip.
- Juk įžeidinėjame žmones, kurių negerbiame arba bent jau nelabai mėgstame?
- Taip. Sakyčiau, labiau kai negerbiame.
- Juk įsižeisti buvo ne isterinis sprendimas?
- Tikrai ne. Juolab, kad apie tai jau buvo kalbėta net ne kelis kartus.
- Ar kalbėti apie tai dar kartą?
- O kam? Juk nesiklauso. Vadinasi - neįdomu.
- Maniau, kad tai vadinasi draugystė...
- Jei tai draugystė, tada labai jau iškreiptos formos.
- Ką daryti, kad pasibaigtų įžeidinėjimai?
- Paprasta. Nebesusitikti nei gyvai, nei virtualiai. O jei korta lemia susitikimą, šalintis ir elgtis niekaip.
- Kodėl vyrai įžeidinėja?
- Vyrai neįžeidinėja. Įžeidinėja nesuaugę vyrai.
- ...
- Negi pirmą kartą? O be to, negi kas stūmė/liepė/skatino/kvietė? Pati gi. Bet..... ach, brangi, tai praeis - taip kaip šaltosios žiemos praeina.


Sapnavau batus. Daug batų. Gražių gražiausių. Tokių, kad manosios batų dėžės, girdžiu, rauda pasikūkčiodamos tokias šiurenas savyje laikydamos. Ėch, batai, batai... kada? Kad jūs žinotumėt, kaip aš laukiu, kada tas sapnas materializuosis su visai nebatine prasme. Taip, kaip išaiškinta buvo...

Pirmadienis

Reikia tik vieno savaitgalio su pamečiau skaičių filmų, stebinančių ir stebinančiai ryškių sapnų, suveltų plaukų, medaus, begėdiškai ilgo miego, mamos maisto ir absoliučiausio niekur nėjimo, kad žiemą pasijustum kaip saulėtą pavasarį su vidurvasario kaitra ir ramunėmis. Reikia vieno tokio savaitgalio su visais aukščiau išvardintais elementais, kad iš naujo patikėtum, kad pasakos yra realiais faktais paremtos istorijos. Ir, taip, galite mane vadinti beviltiškai nupezusia romantike, bet vėl iš naujo žinau, kad kažkada, kažkur, gal net vienoj karalystėj yra Laimės debesys, Džiaugsmo šaltiniai, princai, žirgai, karūnos, dailios suknelės ir Jausmas iš didžiosios Jė, bet jokiu būdu ne Jot :)
Aleliuja.
Tebūnie pirmadienis su Jausmu, su svajone, su noru, kad ir, atrodytų, nerealiausiu iš visų, kokius tik įmanoma sugalvoti. Ir... kava.

Smilgos ant kalno

Jau praėjo visa diena, vakaras ir pusė nakties nuo to laiko, kai atsibudau. Bet jausmas iš po sapno - va, kiurkso šalia. Keistas sapnas. Su keistais žmonėmis. Dauguma iš jų - nematyti. Dialogai, klausimai ir atsakymai. Ryškut ryškutėliausiai. Intonacijos, balsai, tembrai, garsai, muzika - lyg tai vyko prieš valandą ir realybėje. Net ledų skonį prisimenu. Ir kvapą, ir spalvą. Tarkim, kad čia tik dėl pilnaties. Ir, tikiuosi, tai nereiškia, kad ateina tas etapas, kai juodai nesinori atsibusti ryte, o tik įžengus pro duris vakare, norisi iškart keliauti į lovą/sapną. Kai tikrosios dienos išbuvimai staigia nusibraukia, kaip absoliučiai neypatingi, o skubama į tą kitą paralelinį gyvenimą, kur ryšku. Kodėl taip būna? Nežinau. atsakomybės stoka, baimė įsipareigoti, lialialia... nesuaugėliškumas. Žinau, žinau, žinau. Bet jei tai nesikeičia, gal tai yra tiesiog būdo bruožai?

Vakar (o gal jau užvakar) sėdėjau pas draugę ant sofutės ir nuvingiavo pokalbis link to laikotarpio, kai jau nebe vaikystė, bet dar ir ne paauglystė. Žinot, kas tada buvo geriausia? Ko dabar jau nebėra? Nebėra to laiko ir jausmo, kai buvo gera tiesiog būti. Prisimenu vasaras, kai gulėdavom su draugeliu ant kalno tarp smilgų ir kalbėdavom. Neįsivaizduoju apie ką. Apie debesis gal. Tikrai ne globaliom temom. Ir viiisiškai nerūpėjo, kas ir kaip bus rytoj. Neįdomu buvo, kas bus, kai baigsis vasara. Nekildavo mintis - ar tai JIS? Kaip ten bus po metų. Jokių planų, jokių ateičių. Būdavau sau... tik debesys plaukė ir smilgos lingavo. O dabar? Kaip būna dabar, labai taikliai draugė pasakė: susitikimas ir tada jau iškart - ko čia lauki, staigiai staigiai, bučiniai, seksas, veselė, vaikai. O kur dingo tas laikas tarp smilgų? Kai buvo gera tiesiog būti...