***

 Ne mano visai. Bet geras. Tikslus toks.

Tavo mylimoji yra ragana.
Ji sėdi po raudona musmire
ir žiūri į vieną tašką.
Ji įsipjovė pirštą,
kad tau skaudėtų,
apsibintavo galvą,
norėdama nubausti tave,
ji nėra fotogeniška,
kad nuotraukose tu
atrodytum gražiau,
ji tyli ir neatsako į klausimus,
nes yra labai užsiėmusi –
ji myli,
ji renka viską, ką randa gatvėje,
nes galvoja, kad tai tu pametei,
ir nuolatos ką nors pameta,
kad tu surastum,
ji skolinasi viską iš visų,
nes nori gražinti tau,
ji viską pamiršta,
nes nori, kad tu primintum,
ji painioja tavo vardą su kitų,
nes nori, kad dar kartą
pakartotum savąjį,
ji numezgė tau megztinį
su šešiom rankovėm,
kad stipriau apkabintum,
naktimis ji miega,
kad į ją žiūrėtum,
ji yra arti,
nes yra trumparegė,
o kai išeina į tolį,
visada pasiklysta,
tada atsisėda po raudona
musmire ir laukia, kol surasi,
taip ryškiai ir kantriai laukia,
o skruzdėlė keliauja
nuo pado iki smilkinio
ir atgal jau kokį šeštą
kartą.

***

Viskas turi priežastį. Viskas turi pasėkmę. Viskas turi išgyvenimą. Viskas turi išjautimą. Viskas yra čia. Visko nėra ten, kur pirmyn bus ir atgal buvo.
Noriu pas būrėją.

Kai susigalvoji, o iš tikrųjų būna atvirkščiai.

Didžiausias vakarykštis atradimas - mano Kaimynas iš tikrųjų yra KAIMYNĖ :) Ir... miegojom šiąnakt kartu.
Išėjau iš vonios, o Kaimynė patogiai įsitaisiusi lovos kojugaly. Guli prisispaudusi, neatmerkia akių, suprask - miega. Ėėėėėch, kaip gerai žinomas jausmas, kai labai labai nori, kai ryžtiesi, kai padarai ir lauki įvertinimo.... O taip baisu būna, kad sustingsti ir užsimerki net. Labai jausmelis toks įsimintinas. Ir išgyventas. Ir ne kartą. Gal čia ir naujai užgimęs moteriškas solidarumas, gal šiaip... šventinės nuotaikos, gal gaila, kad per šventes ji viena pati lauke klajojo, kol neužmatė manęs naktį grįžtančios ir neatlėkė miaukdama gailiai. Nežinau kas, bet leidau jai taip pasilikti. Nes būdama jos vietoj, labai šito būčiau troškusi :)
Iš ko dar nusprendžiau, kad su Kaimyne turim panašių pajautimų? Įsitaisė jinai mano lovos pusėj. Bet kad ir kaip dažniau miegočiau savo pusėj, karts nuo karto pamiegu ir kitoj. Ne bėda, kaip sako Sigis :)
Beje, visai ne per seniausiai sužinojau, kad jos vardas yra Marusia :)))) Tikrasis šeimininkas ją taip kvietė. Tačiau mano namuose jinai šito vardo neturės. Kieno vežimas, to ir muzika, taip sakant. Pas mane ji ir toliau bus kaip buvusi - Kaimynė, kuri labiausiai mėgsta stintas, nors valgo viską :)

Sveikinimas

Ir štai pagaliau. Didysis darbų sezonas baigėsi. Šitaip laukta valanda atėjo. Dabar jau galima pabūti. Dabar jau atėjo Kalėdos su visom šventėm ir buvimais. Prie punkto "Įsipareigojimai" galima dėti pliusą.
Tai, va. Su Šventinėm Šventėm! Linkiu, kad jos gyventų širdyje, kad būtų galima tiesiog būti su žinojimu, kad padaryta VISKAS. Linkiu, kad ateinančios dienos atneštų džiaugsmo, gyvasties, minčių ir prasmių. Ir taip kasdien. Linkiu, kad galvose nebūtų karo. Linkiu, kad būtumėte su šypsenom. Linkiu, kad namai kvepėtų Laime.
Kuo nuoširdžiausiai
Aš, Moteris ir Vidinė Moteris

Kai pagalvoji globaliai

Tą vieną drąsos vakarą atsivėrė Moters laukymėjė plyšys. Toks nuo dangaus iki žemės. Įplyšo. Tačiau jei tai būtų tik kosmetinis įplyšimas, manau, nebūtų net dėmesio kreipusi Moteris. Deja, pro plyšį labai atkakliai lindo žvarba. Bet taip, kad nebeįmanoma net buvo stovėti, o atsisėsti - tuo labiau. Nebegelbėjo minties galia, nes, reikia pripažinti, baisiai jau ištežusi pastaroji šiam etape.
Žvarba kaustė, stingdė ir garsiai juokėsi į veidą. Sunku taip. Labai sunku... Pašiurpusi nuo šalčio, o gal nuo nejaukumo, apėjo dar kartą Moteris savo laukymę. Sugrubusiais pirštais susirinko vieną kitą atsiminimą, vieną kitą jausmą, vieną kitą emociją ir išėjo. Visai netoli. Į Saugumą.
Lengvai atvėrusi sunkias Akmens bokšto duris, šyptelėjo Moteris - bet tai kiek dar kartų Gyvenime būsiu naivi? Vidinė Moteris apgaubė vilnone skara ir, apkabinusi per pečius, vedėsi aukštyn. Aukštyn akmeniniais laiptais. Vienas po kito, vienas po kito. Plyšio žvarbos jau beveik net ir nebesigirdėjo. O šalčio nebesijautė. Tiksliau - nesijautė nei šalčio, nei šilumos. Nei garso, nei tylos. Nebuvo nei šviesos, nei tamsos. "Kosmosas?" - paklausė Moteris? "Ne, - šyptelėjo Vidinė Moteris. - Saugumas."
Ir tikrai, nors nebuvo šviesu čia, nebuvo šilta, negrojo muzika, nebuvo kam šypsotis, tačiau čia buvo saugu. Labai. Taip saugu, kad atsigulė Moteris ir iškart užmigo. Be sapno. "Miegok, Moterie, - šypsojosi Vidinė Moteris. - Silpna esi kaip ta snaigė. Nori žėruoti, nori šokti, nori suktis ir siausti, nori žavėti, o tada papučia vėjai, žvarbos ir... ir turi kažkas prilaikyti, turi duoti užuovėjos, turi apkabinti. Ir kiek kartų jau įtikinėjai save ir mane, kad RADAU! Dabar būsiu laiminga savo snaigiškam buvime... ir kiek kartų grįžai su vis mažiau žėrėjimo, su vis mažiau šokimo, su vis mažiau siautulio? Kiek kartų grįžai sunkiai vilkdama savo emocijas? Kiek kartų? Gal pabūk, mano Moterie, Saugume akmeniniame iki kol dar nors kažkiek turi spindesio..."
Atsibudusi Moteris nebedarė langelio į laukymę. Susikaupusi pasitaisė kavos, susikaupusi pasiruošė dienai, susikaupusi pakėlė galvą, susikaupusi įkvėpė naujos dienos iššūkių ir išvažiavo gyventi darbo. O po darbo - kito darbo, o tada namų darbų. Nėra laiko silpnumui, kai pagalvoji globaliai.

Saulė balkone

Vieną kartą, kai jau buvo nustota raudoti, o visai ramiai grįžta į protą, pripažintos visos nuodėmės ir nusikaltimai, ir galvoje jau apyramis ūžimas besigirdėjo, prisėdo Moteris prieš išvykstant. Pasėdėti su kava ir muzika. Apgalvoti tų protingųjų Moterų žodžius: "Jei apie viską pagalvotum globaliai... Jei į viską žiūrėtum iš viso gyvenimo perspektyvos..." Nu, tikrai, kai iš viso gyvenimo perspektyvos, tai, tikiu, viskas pasimirš ir pasakos Moteris anūkei apie tai, kad, va, žiūrėk, vaikeli - ne tik marianiniuose serialuose taip būna, senelė Tavo irgi kažkada vieną kartą taip buvo padariusi. Ir juoksis. Tikrai.
Taip besigalvojant atėjo Saulė į balkoną. Su šviesa ir kažkokiu palengvėjimu. Susitvarkysi, Moterie. Visada susitvarkai ir dabar susitvarkysi. Gal tiesiog per daug atsipalaidavai ir nėrei stačia galva. Pamiršai atsargumą, pamiršai distanciją, pamiršai, kaip skausmingai tokie pamiršimai kerta kaip rykštele per šlapias blauzdas. Nors... iš kitos pusės, Moterie, ar tai neįrodo, kad dar nesi visai ta geležinė, kokią tikisi ir nori matyti Tave aplinka?  Ar tai neįrodo, kad dar turi visą spektrą aštraus pajautimo. Aštraus, gyvo, stipraus. Ir, jei dreskia, tai nuoširdžiai, jei pramuša, tai su garsu ir dideliu proveržiu. Gerai. Geriau, nei jausti pusiau arba visai nieko nejausti, bet būti susivaldžiusiu, kultūringu, dideliu žmogum.
Susidėliosi, Moterie. Aplinka iš Tavęs to tikisi...

Sutrypto santykio rauda

Turėjo tai būti puikus savaitgalis. Turėjo. Gavosi? Su kaupu. Paprastai taip. Vaikiškai, tiesiogine ta žodžio prasme. Su begalybe ašarotų buvimų, su durniškais spygliais, su neįsivaizduojamu, nepaaiškinamu kiekiu veiksmų, kur, atrodo, žinai, ką reikia sakyti, o išsižioji ir negali pati patikėti, ką pasakei.
Kas buvo norėta pasakyti?
Daugybė gražių ir net prasmingų prisipažinimų, kurių nebesugebu užsigniaužusi laikyti.
Kas buvo pasakyta?
Viskas, ko sakyti negalima net sau. Koks turėjo būti elgesys - gražiai, gal net romantiškai mielas.
Koks buvo elgesys?
Ežio spygliai, nesuvaldomas neigimas, nesuvaldomas sūrus tekėjimas dėl to, kad kava per šalta, o ledai per daug ištižę.
Ko norėjosi?
Norėjosi prisiglausti, norėjosi šypsotis akimis ir kūnu, norėjosi imti už rankos, norėjosi...
Kas gavosi?
Gavosi bėgimas su kuprinėmis ir maišais, kad nepratrūkčiau raudoti balsu. Nors tik atrakinus duris tai gavosi. Nuostabiai puikiai. Kaip filmuose. Su drebančiom rankom ir pasikūkčiojimais.
Ką norėjosi galvoti?
Puiku, tu esi drąsi ir suaugusi. Tu gali kalbėti ir žodžiais išreikšti, kas vyksta galvoje ir širdyje, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Kas galvojasi?
Esi durna per visą pilvą. Esi vaikas. Nemoki būti su žmonėmis. Nemoki pasakyti. O kai jau atrodo, kai moki, yra nueita taip toli, kad tai jau niekam nebeįdomu. Viskas, ką padarei yra taip vaikiška, kad pačiai baisu. Kodėl taip elgiesi? Ko bijai? Likti viena? Juk ir taip esi viena. Mažai ašarų? Praaašom. Kiek tik norisi ir nesinori.
Išprotėjai, Moterie, sako Vidinė Moteris. Tačiau kas iš to? Žebenkštys lenda iš tamsių kampų, kyla graužaties demonais. ir gerai. Taip ir reikia. Bailei, isterikei ir drammaqueen vaidmens pilnai pateikėjai taip ir reikia.
Kas bus rytoj?
Tobulai užtinusios akys. Ir supratimas, kad VĖL sugadinai VISKĄ.
Gal vienatvėje būta jau per ilgai, gal šitokia šūdina lemtis. Gal paprasčiausiai jau laikas į klinikas. Gal iš tikrųjų taip ir yra - būna Moterys, kurios suteikia vyrams laimės ir būna Moterys, kurios nemoka laimės suteikti. Jei ateitų dabar graužaties Demonas... atsiduočiau visiškam sugraužimui. Nes... o ką? O kas liko? Šukių santykių sudaužytų, ašarotų servetėlių ir neišsakytų pasakymų krūvos.
Tobuloms Moterims - tobuli savaitgaliai.

Pasaka apie Hambardzumijano turtus

Atsibudusi dar visai be saulės, išgėrusi privalomąją ryto kavą, ėmėsi Moteris savo po visus namus išsiblaškiusių rūbų. Nu, kas per įprotis - tik nepakabini/nepadedi nusirengusi į vietą vakare, iškart kurią nors suknelę, būna, kad ir megztinius, ištinka panikos priepuolis ir tada situacija tampa nevaldoma. Jie išsibėgioja po visur. Nugula ant visų kėdžių, kartais susiriečia kamuoliais ant sofos, bet kad tik ne į spintą, ne į savo namus. Kažkokie klajokliai iš prigimties tie Moters rūbeliai. Bet... negi dėl to mažiau mylimi? Aaaišku, kad ne.
Prisėdusi paskaityti kokių nors kitų naujienų nei apie Snorą, laukdama žinių iš sesės, ir siurbčiodama antrą kavą (šįkart su juodo pipiro labai smulkiu fragmentu), užklydo klausimą (rusų kalba): "Ar tvarkotės namus pačios, ar samdote pagalbą?" Kaaaas čia per.... - mintyse pasipiktino Moteris. Pagalba? Nu, gerai, reikia prisipažinti, kad juk ir ji baigia užkamuoti Vidinę Moterį su nesibaigiančiu noru - kad namai visada būtų švarūs ir nereikėtų tvarkytis. Tačiau, kaip ir visada, Vidinė Moteris sudėlioja visus norus į vietas: "Nori, kad ateitų kažkas, greičiausiai - kita Moteris ir tvarkytų Tavo daiktus? Lankstytų apatinius rūbus? Laistytų Tavo gėles? Siurbtų ir plautų Tavo grindis, rankiotų plaukus nuo kilimo? Valytų dulkes kilnodama Tavo žvakeles, knygas? Skaitytų visa kuo primargintus, prispalvintus lapus? Ir visą šitai darydama dar Tave vertintų: laikas atsinaujinti kojines, reikėtų susimąstyti dėl vitaminų plaukams vartojimo, kokia beskonybė! - sušuktų žiūrėdama į tą vėžlį-taupyklę, kurį padovanojo senelė ir... niekaip nevalia jo išmesti, ooooo, vaikyti, reikėtų ir pas psichoterapeutą kokį gal net, nes tie lapai tai kalba. Norėtum?"
Kvaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa............... aišku, kad ne. Nenorėtų. Net gal neišgyventų po vieno tokio sutvarkymo. Bet ta, va, merga, štai, rusiškai rašo, kad tvarko jai namus kažkas... nes jai laiko gaila. "Pažiūrėk, už ko ji ištekėjusi!" - atrodo iš pačios gilumos išsijuokė Vidinė Moteris ir nusisuko tuo parodydama, kad šiandienai užteks.
VACHE HAMBARDZUMYAN jos vyras... Mmmmm.... nu, tiesa, jei jau ryžties tekėti už Hambardzumijano, tai... tai tikrai su žinojimu, kad už tai nei namų tvarkysi, nei vaikų auginsi, nei langų valysi, nei valgyti gaminsi. Ir pyragų jokių nebus. Bet bus pinigų viskam tam ir dar visam kitam plastikiniam tiuningui, kurį uždeda grožio salonuose... Bet o kur tikrumas? Kur šiluma?
Nieeeko nebus, nusprendė Moteris, išsitraukė siurblį ir su didžiausia meile pradėjo siurbti grindis, o tada šveisti vonią... O tada žinojo, kad ateis rytojus, ji įeis į švarią virtuvę, iškeps patį pačiausią pyragą... ir vėl burnos, kad reikia tvarkytis... ir gal net akimirką pagalvos apie Hambardzumijaną, tiksliau - jo turtus. Bet nusispjaus per petį ir vėl paims siurblį.

Ši pasaka yra be galo. Šitaip vyksta kiekvieną savaitę. Kartais po keletą kartų. Tačiau kaskart su naujom mintim ir nuotaikom. Labai tinka vaikams ir Simonai prieš miegą, nes gali pasakoti, pasakoti, pasakoti... nesibaigia vis, o visi seniausiai miega.

Dvi temos

Šįvakar išleidau Moterį į atostogas. Kartu su Vidine Moterim iškeliavo. Be progos.
Šįvakar tegu bus apie mane. Dvi temos.
Beveik nuo pat atsikėlimo galvojau - kodėl taip svarbu yra kalbėti. Kalbėti su moterimis kitomis. Ką ten kalbėtis - narplioti situacijas ir asmenis po siūlą, spėlioti, ką reiškia koks vienas ar kitas mostas, žvilgsnis, pasakymas, judesys, ištarta frazė... viskas viskas iki mažiausios smulkmenos. Kam man to reikia? Nes, akivaizdu, jei šitaip elgiuosi, vadinasi, reikia. Be abejo, tai stiprina mūsų draugystę ir visi kiti niuansai iš tos temos svarbūs. Tačiau, jaučiu, atviriausias atsakymas būtų - gera pasakojimuose dar ir dar ir dar ir dar ir dar ir dar kartą išgyventi man svarbius įvykius. Kaip ir gera išgyventi svarbius įvykius tik su artimiausiomis mergikėmis. Juk nesidžiaugiu ir neišgyvenu su kiekvienu pasitaikiusiu. O ir kampai matymo kitokie. Ir juk tiesa, kad kartais iš šalies matosi daugiau. Arba kaip tik - nieko nesimato, ką, atrodo, matai priešais.
Kita tema, kuria paraleliai galvojau irgi beveik nuo atsikėlimo - saugumas. Kažkaip lyg ir nebūtų dėl ko, nes nėra situacijos, nėra... daug labai ko nėra, bet virpa kažkas širdy. Ir ta vibracija tiesiogiai veikia nerimą gaminančią smegenų sritį. Dėl ko? Man labai neramu, kai ateina, stebi pasikeitimą, matai, kad kažkas riša, matai kad gal net patinka iki palydėjimo ir nieko negalima nei sakyti, nei klausti, nei komentuoti. Nes... o kokią turiu aš teisę klausinėti? Oficialiai - jokios. Iš smalsumo? Bet nelabai taktiška, gal net greičiau - labai netaktiška, kištis į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Tačiau kaip išlaviruoti tarp takto, smalsumo, nerimo ir net liūdesio? Ar galima kištis su klausimais į kitų žmonių gyvenimą, jei tie klausimai neduoda pačiai gyventi? Nu, gal per didelis kalibras - neduoda gyventi, bet kad kažkaip trinasi po galvą kartu su liūdesiais - faktas. Oooooi, nu, tik nereikia pradėti, kad išsigalvojimai čia. Tai taip. Pati žinau. Burbulai burbulai... bet tai o ką daryti? Klausti negalima, neklausti - negaliu. Pirmadienis, vadinasi... Savaitė prasidėjo. Tfu per petį tokius pirmadienius...

Mintys iš po adijalo

Besibaigiant nepaprastai produktyviai dienai, Moteris pagaliau parsirado į savo labai pasaulio pradžios sprogimą primenančius namus. Neee, įvedinėti tvarką šįvakar ne metas, ne nuotaika ir šiaip vėlu - kaimynai nepadėkos už įjungtą siurblį likus porai valandų iki vidurnakčio. Šios dienos pabaigai buvo nuspręsta, kad daug sveikiau bus susisupti į adijalą ir apgalvoti... save.
Ypač gyvai po mintis zujo šiandien išgirsti žodžiai: "Nebe tas amžius, kad gyvenčiau nuomojamame bute." Prie to gerokai prisidėjo ir da vieno žmogaus mintys beigi sumanymai pradėti gyventi nuosavame name. Arba kito žmogaus įsirenginėjama studija darbui. Ar tai reiškia brandumą ir suaugėliškumą? Greičiausiai. Bent jau taip atrodo. Tačiau buvo visiškai neaišku, kada suaugėliškumas stuktels į Moters pasaulį. Ir kokiu būdu jis pasireikš?
Apmąsčius daugybę pasireiškimo būdų (nekilnojamo turto įsigijimo perspektyvą, santykių nepakankamą esamumą, verslo galimybes), nieko nepaaiškėjo. Visai. Gal dėl to, kad šiandien norėjosi džiaugtis pirmąja gyvenime pergale žaidžiant UNO... Arba mintys, kad jei žmogus leidžia piešinį paslėpti po savo lapu, apima toks stiprus saugumo jausmas, kad atrodo - to tik iš tikrųjų gyvenime ir trūko. Arba ta nauja suknelė, kuri gavosi labai pigiai. Arba kad atpigo dujos. Nors tik keliais centais, bet... Arba kad juodu ant geltono lapelio galima paskaityti įvertinimą. Puikų - Moters akimis žiūrint. Arba tą paprastą apkabinimą su ausin ištartais žodžiais: "Jei kas pasako - stiprus, tikras, kitoks, jaunimo darbuotojas - matau Tave."
O tada savo neginčijamą žodį tarė Vidinė Moteris: "O niekad nepamąstai, kad suaugėliškumas turi ne tik būdų, bet ir formų?" Šita mintis sukėlė šiokį tokį neuronų ir impulsų smegenyse pasistumdymą. Tikrai gi... juk patikėta paslaptis rodo santykių paaugimą. Arba pakvietimas žaisti - pasitikėjimo užaugimą. Arba kito žmogaus emocijų/jausmų pajautimas - jutiminę brandą. Arba sąmoningas supratimas, kad noriu ir galiu sakyti, ką manau ir jaučiu - asmenybinių kompleksų nulaužimą. Arba pastangos priimti žmones tokius, kokie yra ir noro juos keisti valdymas - sąmoningumo kilimą. Gal rimtai tai rodo, kad Moteris jau beveik suaugusi arba labai kryptingai link to eina? Nors ir be buto, be namo, be vyro, be vaikų, be vieno šuns ir tik su neakivaizdiniu katinu...

Augimas ir spintos

Kartais Moteriai į pašto dėžutę įšoka laiškų, į kuriuos reikia atrašyti, bet sunku rasti žodžių. Šiandien viena tų dienų. Daug situacijų ir variantų staigiai susimodeliavo vaizduotėje, daug mintelių sudūzgė galvos avilyje iš ko išsigrynino: "Dabartyje, kai susimąstau, jaučiuosi kaip koks mažas vaikelis pajūry,  kuris renka Gyvenimą į kibiriuką. O.., graži kriauklelė; o.., gera emocija; o.., miela šypsena; o.., paguodžiantis žodis, o, akmenukas, bet gal pravers... Ir rankioju taip. Nors jau darosi šalta. Ir kriauklelės bei gintariukai nebedžiugina. Kažkokio prasmingumo norisi. Pastovumo. Žinojimo. Bet gal dar neužaugau tam."
Pasitaisiusi popietinės kavos, užsuko Moteris į svečius pas Vidinę Moterį. Be problemos, be klausimų - tiesiog ramumo, jaukumo ir tingiai pasėdėti minkštais kailiais išmuštame, taip mėgiamame, fotelyje. Susimetusi koją ant kojos, siurbčiodama kažkaip ypatingai skanią kavą, klausėsi Vidinės Moters postringavimų. "Nežinau, miela, kada užaugsi. Tu net katino neįsigyji, nes bijai įsipareigoti. Bijai, kad jausiesi suvaržyta. Tai apie kokį prasmingą pastovumą mes kalbame? Apie žmogiško buvimo šalia? Bet supranti, Moterie, kad ryžtis buvimui su žmogumi yra atsisakyti  gal net daugiau nei gali? Ir, manai, tie žmonės, kur iš Marso, nejaučia, kad esi visai nepasiruošusi nei vieno stalčiaus, nei vienos lentynos savo spintoje jo daiktams palaisvinti. Nes ką gi tai reikštų? Tai reikštų, kad reikia kažką iš savo taip įprastai sujauktos spintos išmesti. Gal net kraujuojančia širdimi ryžtis šitam žingsniui. Prioritetai, brangioji. Ir žinojimas, kas Tau labiau brangu...", - šyptelėjo Vidinė Moteris, matydama, kaip kavą baigusi Moteris nebesitvėrė nei fotelio, nei savam kailyje. Tad baigė kalbėti, pamojo Moteriai duodama suprasti, kad mokymas baigtas ir galima jau eiti.
Toji sparčiu ir užtikrintu žingsniu nuskubėjo tiesiai prie spintos. Būtinai dabar ir būtinai tuojau pat reikėjo peržiūrėti, pervertinti ir..... nieko nemesti, bet būti pasiruošusiai, jei prireiktų. Čia jau labai aiškiai suveikė su gimimu atsineštas Moters horoskopas. "Net žinodamos, kad planas gali nepasiteisinti arba nenuspėjamai keistis daugybę kartų, Mergelėms reikia turėti atspirties planą." Žinodama, kokius daiktus galėtų paaukoti vardan nesamų santykių, Moteris iškart pasijuto ramiau. Ir nors iki pilnos pilnatvės buvo dar daugybė etapų, tačiau pasitenkinimas jausmu, kad "matyt, augu", neleido nustoti šypsotis ir net didžiuotis savim.

Seilės

Guodėsi, va, Moteris, kad vakaras spaudžia. Taip giliai ir įkyriai, taip skaudžiai ir su liūdesiu. 

Dėl nieko. Rudeniniai vakarai, matyt, atėjo ir praneša gana garsiai apie save... Priemonės? 

Yra. Šį vakarą svečiuose garsiai kalbėjosi Moteris su Vytautu. Kokiu? Taigi guodėju Vytautu. Mačerniu. 

Kur kalbi kalbi garsiai ir, atrodo, nėr geriau suprantančio šį vakarą...

(esamybė) 

 ŠEŠĖLIS

Aš sėdžiu vienas vakarop ties ežeru, 
Perdien suspėjęs ir pavargt, ir nusivilti. 
Ir sau stebiu, kaip vėjas netoli mažom bangom 
Skalauja gelsvą kranto smiltį.

Aš nieko nemąstau, tik šiaip sau tyliai 
Niūniuoju kažkada išmoktą dainą. 
Aplinkui visiškai ramu. Girdėtis vieškeliu 
Kažkas iš kaimo grįždamas pareina.

Ir žingsniai vis kaskart artėja
Pro ežerą prabėgančiu keliu baltuoju...
Staiga matau, kaip puola ant vandens tamsus šešėlis
Ir kaip tolyn bangom siūbuoja.

Aš pagalvoju: mano štai gyvenimas 
Praeina lyg šešėlis...
Ir vėl ramiai stebiu, kaip irsta plaunamas 
Purus pakrančių smėlis.

 Kažkokia apverktina teisybė iki negalėjimo....

Sandara mylėti akimis

Šiandien ramu. Sėdi Moteris šiaip ne taip iš trečio karto išsipainiojusi suknelės sukiniuose, geria sultis mamos spaustas, šalia garuoja kava... Jei dar nereikėtų važiuoti, sakyčiau, idilė. Bet šįkart ne apie tai.
Vakar Moteris kamavosi po tas baisias automobilinių prekių parduotuves. Ir, kadangi su tete visą dieną spaudė obuolius, tai apsirengimas gi, be abejo, buvo pasirinktas - šiltai ir patogiai. Toli gražu ne lengvai, gražiai, moteriškai. Ir ką... ir taip, tie vyrai, kurie buvo sutikti vakar, be didelių ceremonijų kalbėjo be eilės, o pardavėjai taip pat labai glaustai atsakinėjo bei visai nedaug dėmesio skyrė. Suprato Moteris jau vakar apie ką čia. Bet... nu, gi kas nežino, koks galingas yra smalsumas! Pasigražino šįryt anksti, pasidabino ir lengvai, gražiai, moteriškai pervažiavo per tas pačias parduotuves. Chaaaaaa.... kokie paslaugūs, kokie malonūs... net gera žiūrėti, klausyti. Eilė buvo užleista keturis kartus, ta pati detalė atpigo penkiais litais, nei kad kainavo vakar, o vienas berniukas, idant Moteriai nebūtų sunku ir kad neišsiteptų rūbelis viršutinis... išnešė iš parduotuvės prekes ir sudėjo į bagažinę.... Miela? Aha. O Moteriai pikta.
Tačiau šitoj vietoj stojo Vidinė Moteris. Nėr ko pykti. Tokia sandara - jie myli akimis. Tad... jei tik yra galimybė, naudokis ir džiaukis beigi šypsokis. Sriūbtelėjo Moteris kavos po glausto ir trumpo paprotinimo, pasižiūrėjo į veidrodį, nusišypsojo ir pritarė - o kodėl gi ne?

Įsimylėti taip paprasta

Vakar visą dieną Moteris su savo Vidine Moterimi aptarinėjo - kalbėtis ar nesikalbėti?, sakyti ar nesakyti?, jei sakyti - kaip, kokiais žodžiais?, jei nesakyti, ar nebus paskui, kaip viena kūmutė šnipštelėjo, per vėlu?, jei nutiktų blogiausias įmanomas variantas, kaip tai paveiktų Moters gyvenimą?, kaip tai paveiktų visuomeninį bendravimą?, kaip tai paveiktų bendrą veiklą? Trumpiau tariant - pamąstymų buvo daugiau, nei virš galvos... Ir? Sakote - kaip? Kas susigalvojo, kokie protingi sprendimai? Nieko, žinokit. Atėjo tik supratimas, kad gal nereikia forsuoti geriau nieko, bet tuo pačiu, kaip anketoje skaitė, melstis savo tarme, kad nebūtų per vėlu.
Bet tuo vakaras nesibaigė. Ragaudama šiltą pyragą, jau visai beveik prieš naktį (gerai, nereik čia pūsti akių, jau imtasi sankcijų dėl šito), atėjo dar vienas supratimas - juk įsimylėti taip paprasta. Ypač vyrus, su kuriais nereikia bendrauti. Nu, gal reikia, bet, iš esmės, nereikia. Šokimo atitikimas - įsimylėjimas tęsėsi tris dienas. Informacijos pateikėjas - dvi dienos. Vakarinis Andrius Kaniava, balso ir šarmo savininkas - nuo vakar iki dabar. Bet šitas yra laiks nuo laiko atsinaujinantis.... O dar būna tokių įsimylėjimų, kur Moteris bando užtęsti. Pati sąmoningai deda visas pastangas, investuoja viską, ką turi, kas.... kaip jau pasitvirtino, virsta baisia griūtimi. Net ne baisia. Labai geras jausmas, kai sugriūva - lyg kvėpuoti pradėjus.
Kebliausia, kai įsilipa Moteris į situaciją, kaip dabar. Stebiu aš jos mintis ir veiksmus. Stebiu pokalbius su Vidine Moterimi. Siaaaubas, kaip šitai drasko. Labai nepavydėtina situacija. Ypač, kai Moteris yra iš tų, kur reikia aiškumo, kaip oro, kaip vandens ir tualeto, kai žiauriai užspaudžia. Nors Moters draugės gi katino akis susidėjusios ir dūsauja - aaach, kaip miela, aaach, kaip kaip - šitaip sakė? Nu, mieeeela kaip... Bet o kada šitai baigsis, sakykit, mielosios? Kiek ilgai galima stovėti prie tualeto, kai labai užspausta yra? Ir... ar įsimylėjimas išvis tai? Ar gal jau čia kažkaip chroniška? Nes įsimylėjimas trunka dienas, o ne metus, kai pagalvoji. Įsimylėjime tos, žinot, kibirkštytės, kaip šaltosios ugnelės - gražu, kol dega. O čia dega ir nesibaigia... Baisu Tau, Moterie? Aha, ir man baisu už Tave....
..

Pasaka - kaip Moteris ieškojo (be pabaigos)

Po to, kai Moteris sužinojo, kad paskutinis jos nužiūrėtas pretendentas į GERUS vyrus turi TRIS vaikus (kas, be abejo, tik patvirtina, kad nuojautą ir uoslę GERAM vyrui minėtoji dar turi), nutarė pasižvalgyti "aplinkui". Kaip kad pamokyta artimųjų (ir nelabai) buvo.
Atidavusi visas duokles šeimai, smagiai pasibuvusi ten, kur daug žaidimų ir bendravimo, visai jau vakare, sėdo moteris į savo karietaitę ir patraukė į gatves. Deja... ar dėl apšvietimo trūkumo, ar dėl nepuikaus oro, nepastebėjo ji nei vieno bent kiek panašesnio į ieškomą objektą. Sakysit - baruose, ane? Jooo, Moteris toji irgi nėr visai dar..., tačiau šitas variantas buvo atmestas, nes šį vakarą visiškai nesinorėjo bendrauti su alkoholiu pasidabinusiu/pasidrąsinusiu vyru. Tad patraukė Moteris į parduotuvę. Su mintimis apie vakarienę irgi.
Vienas perka alų. Urmu. Kitas, štai, renkasi... oooo... Medžiotojų "vyną" (kaip miela, prieš dešimtmetį skoniai būtų sutapę). Trečias... o čia vyras?...  Supratusi, kad šitas planas taip pat neveikia ir kad šįvakar virtuvėje toliau saulėtai kvepės Italija, pasičiupo makaronų ir išskuodė Moteris namo.
Barstydama baziliką į pomidorų-paprikos-svogūnų-tuno padažą, ramiai leidosi minčių nešama - ką šeštadienio vakare veikia GERI vyrai. Visai gali būti, kad keliauja su papramogavimais. Kažkur su draugais vyriškai kalba vyriškas kalbas. Krapštosi garaže. Vedžioja šunį. Skaito. Gal patogiai įsisupęs į vakarą žiūri filmą. Žvejoja. Kūrena laužus... Ėch, GERASIS vyre, mestum tuos užsiėmimus, galėtum drauge pasilepinti Italijoje. Nu, gal tiksliau - Italijos virtuvėje. Saulėtoje, pilnoje geros nuotaikos ir skonių.
"Ne tas laikas." - šyptejėjo atmintyje iškilęs tetos Lemties veidas. "Ne tas..." - linktelėjo ir Moteris. Nors, kas tą Laiką supaisys. Už trisdešimties kilometrų kalba žmonės (seniūnijos moterys, tiksliau), kad Moteris turi jau vyrą. Ir labai realu, kad visai netrukus kažkelintą kartą jau vėl lauksis. Už trisdešimties kilometrų jie gyvena Ateityje. Sakote, kraustytis? Bet tik kad Moteris ten laiminga nesijaučia. O ir vyras, tas apie kurį kalba Ateityje gyvenantys žmonės, iš tikrųjų gyvena čia - Dabartyje. Painu? Aha, Moteriai irgi. Niekad ji nesuprato, o ir nesistengė suprasti, fizikos.




O čia jau dabar man nutrūko mintis. Niekaip neberandu pabaigos :)

Pasaka apie Moterį

Vieną kartą, senai senai, maždaug kai aš gimiau, - prieš karą, gyveno Moteris. Graži tai buvo moteris. Jaunatviška, pozityvaus mąstymo - nesiskųsdavo minčių trūkumu. Iš esmės, niekuo rimtu ji nesiskųsdavo. Nebent, žinot, kaip visos moterys - nėr ką apsirengti, nėr kur išeiti, per daug svorio, per mažai batų... bet žinote šitas "bėdas". Jei este moteris, be abejo. Vienintelis nesuprantamas dalykas, į kurį ji tikrai intensyviai ieškojo atsakymo - kodėl ji gyvena viena?
To paties nepaliaujamai (beveik kasdien) klausinėdavo ir žmonės iš artimesnės ar tolimesnės erdvės. Kartais jie net ir nevargindavo klausimais, o, paprasčiausiai, pagelbėdavo duodami tikrai puikių patarimų: "Taigi susirask kokį GERĄ vyrą." "Taigi apsižvalgyk - kiek GERŲ vyrų aplinkui." "Tai gal tu mažiau rinkis? Per tą tavo išrankumą visi GERI vyrai seniausiai vedę." Po tokių pagalbinių patarimų gausos, pradėdavo toji Moteris galvoti, kad: arba jos akių lešiai yra per silpni, arba patarėjai ir ji gyvena kažkaip nesusieinančiose erdvėse. Kodėl visi, išskyrus ją, mato krūvas... kur tau krūvas - KALNUS! tų gerų vyrų?
Ir nuėjo toji Moteris pasitarti pas labai išmintingą beigi visada suprantančią, palaikančią ir įkvepiančią savo Vidinę Moterį.
Vidinė Moteris baigė susipinti plaukus, pasitaisė susipynusias žalvarinių smeigių grandinėles, užplikė raudonėlio arbatos su šviežiu medumi ir, pasodinusi į gilų, minkštais kailiais klotą, fotelį, ramiu, bet tvirtu balsu prakalbėjo.
Keliavo Moteris to tvirto balso vedama per savo nelabai dar ilgą praeitį, vis pakibdama virš kiekvieno atvejo, kur buvo ar galėjo būti santykiai su vyru. Stebėjo, mąstė, analizavo ir vėl mąstė....
Išėjusi į naktine drėgme persismelkusį rudenišką balkoną, žvilgtelėjusi į besišiaušiantį ežerą, mirktelėjusią žvaigždės akį, pabandė savo suprastus supratimus įsivardinti garsiai:
Kompleksas. Visai įmanoma.
Baimė. Šis punktelis prasiskaido plačiau į:
- baimė išsirinkti neGERĄ
- baimė netekti laiko
- baimė atimti iš vyro lanką su visom strėlėm
- baimė už atsakomybę
- baimė pasikeitimo
Bet iš tikrųjų.... iš tikrų tikrųjų.... greičiausiai, dar ne laikas, nusišypsojo sau Moteris. Tačiau dėl visa ko parašė emailą savo tetai Lemčiai ir pasiteiravo - kada galėtų užsukti jos aplankyti.

Patosas

Dabar, va, žinau. Jei galėčiau rinktis, noriu, kad būtų taip: ryte pasidarbuoti savam nemokamam sporto klube, pavadinimu Ferma, o po pietų keliauti į Jaunimo centrą. Labai puiki būtų dienotvarkė. Ir kūnui, ir dūšiai, taip sakant :) Mhm... dabar, šitą, va, susikoncentruoju ir... šitaip ir bus. Ir visai jau greitai. Ir nebebus marazmų, nebebus kasmėnesinių gąsdinimų dėl neaišku, ko. Nebebus apsiseilėjusio vadovo, kuris pilnai galėtų vaidinti katiną pasakoje "Dangus griūva". Ką ten vaidinti. Tiesiog pabūti. Ir auditorija plotų atsistojusi ir net bisuotų gal! Reiks išeinant jam šitą idėją pametėti. Ir garbės, ir pripažinimo...iki kol akis, ausis ir smegenis užsipilant.
O dabar jau baigėsi kava, nesibaigė kuo puikiausia diena, nesibaigė kuo gausiausia energija, nesibaigė kuo šauniausia nuotaika, tad jau ir eisiu.
Mielai pakylėtos popietės, draugai!!! :)

Santykis

Yra pasauly tokių nuotraukų, kur visai ne mano, bet tiksliai galiu pasakyti, kur vyksta veiksmas ir... net į ką žiūrima buvo. Ir taaaip knieti pasakyti. Bet tyliu. Per drąsu kažkaip. Gal per įžūlu. Gal per nemandagu. Arba tiesiog... kaip atrodys? Ką žmonės pagalvos? Baisu ir dėl šiaip reakcijos, nes santykis man vis dar nėr aiškus. Ir vis dar neišvarau iš galvos minties, kad: jei aš šitaip matau, jaučiu ir įtariu, tai visai dar nereiškia, jog šitaip mato, jaučia ir įtaria transliuotojas žodžių, veiksmų ir tylių supratimų. Bet tai kaaaaaaaaip sunku. Nepaprastai. O paprasčiau? Neeeee... paprasčiau yra baisu. Ir, kol visai dar pamanomas baimės bei sunkumo santykis, renkuosi sunkumą. Su viltim ir tikėjimu, kad išsivynios savaime.
O žvilgsniai gražūs. Ir mieli net. Ir prisiminimai gražūs. Ir mieli net...

Atmintys

Pradėjau lankytis Jaunimo centre. Neee, turiu aš ką veikti ir kur veikti turiu. Daugiau, nei sočiai turiu. Bet ir smalsumo šiam gyvenime užtenka. Tad dėl jo ir dėl praktikos nuėjau. Viskas tvarkoj... vienas vokietis, keli vaikinukai. Laukiu, vadovės. Bet labai neilgai, nes iškart užsireikė jau žaisti. Čia, sakė, kad neliūdna laukti būtų. Žaidžiu. Po truputį jų daugėja. Po truputį gausėja pažinčių. Ir tada smūgiuoja iš klausimo: "Užsirašei į sąsiuvinį? Visiem, kas ateina, reikia užsirašyti." Po kiek laiko išgirstu užnugarinį dialogą: "Kaip tos naujokės vardas? Taigi sakė tau!"
Jie tikrai galvoja, kad esu aš naujokė. Jie viiisiškai nenutuokia, kiek metų man. Ir, taip, jaučiau tą norą patikti, būti pastebėtiems, būti protingesniems, būti aktyvesniems. Nejaugi ir jie.... vyrai :)
Šiandien einu vėl. Jau suorganizuotas stalo futbolo turnyras, jau paskirtos komandos. Tai kas, kad nemoku žaisti, bet tada partneris mano turi labai stengtis ir būti vyras, kad negautume į kaulus :) Ir Aliasas jau beveik paruoštas naudojimui. Įdomu tik, ką apie tą praktiką parašyti reikės...
Bet nenoriu šiandien apie tai galvoti. Šiandien galvojasi apie visai neseną patritį. Kai oooooi, kaip sukausi, kaip nejaučiau žemės po kojom, kaip jaučiau tik stiprias vedančias rankas, kaip nereikėjo galvoti kaip šokti, bet reikėjo tik jausti ir... šokti. Šiandien galvojasi dar ir apie supratimą beigi požiūrį, kurio gyvenime nesitikėjau iš vyro lūpų išgirsti. Jei man (tai čia man) neišeina kažkaip apsisukti, jei pradedu ne ta koja ėjimą, jei laiku nerandu ar nesugaudau savo partnerio rankos, vadinasi, kažką blogai daro JIS. Apšalau, apsalau, aptirpau... Tai, taaaaip, be abejo, aš šitaip galvodavau. Bet kad vyras taip galvotų - va čia tai jau patirtis. Ir kaip, sakykite, tokio neįsimylėti?

Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo...


Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.

Jau daug daug kartų skaičiau M. Martinaičio "Atmintis". Jau daug daug kartų rinkausi šitas eilutes. Bet šitoje situacijoje tai yra taip taiku... ir taip stipru. Bet tai niekad negrįžta...

Gimtadienis be Aliošos

Sako man: "Bet tai kad jūs nieko daugiau ir neveikiate, tik keičiatės neaiškiais pezalais." Taip. O man iki staugimo norisi aiškumo. Bet... tyliu dantis sukandusi, laukiu. Ko? Gerai, pažiūrėkime, ko laukiu...
Absoliučiai visus santykius, kurie vyko per gyvenimą, pradėjau pati. Atėjau, pamačiau, nugalėjau, palikau. Žygiavau kaip tikras Aleksandras Makedonietis ir nukariaudavau belekokį man patikusį objektą. Tas nėra sunku. Visai. Tik neturi tęstinumo. Tada gal ir nereikėjo. Dabar jau gal ir reikia. O ir šiaip, pagalvojus, kad... nu, kas gali teisingo įvykti, kai rinkėja tampa medžiotoja? Jinai kurį laiką gal ir mėgaujasi, bet paskui nebesusivokia vaidmenyse. Instinktyvioji prigimtis tempia į save, prisimesta makedonietiškoji diktuoja - laikykis, būk vyrs. Ir... nu, taip, plėšia pusiau, išbalansuoja... galva kaip išbyrėjusi saulėgrąža.
Tad šio gimtadienio proga susivokiau viename: daugiau jokių Aliošų gyvenime. Jei vyras nesugeba/bijo/jaučiasi nepatogiai kalbėti apie aiškų santykį. Reikškiasi, jis, pagal mano matavimo skalę, yra Alioša, o Aliošų man nebereikia. Kas per santykis, jei rinkėja turi vartytis iš įprasto vaidmens į medžiotoją, tada atgal, tada pirmyn, tada pusiau, tada vėl atgal. Eeeeeikit peklon su visais spektakliais! Aš noriu būti moterimi. Jei nesugebi būti vyru - gyvenk su Alioša.

Laukiu laimės

Labai produktyvi diena, turiu pastebėti. Atlikau šeimos užduotį, parašiau visus neparašytus laiškus, sukviečiau vaikus, pasiguodžiau, patariau, pagalvojau, nustebau, padėkojau, susitariau... Ir viskas tik dėl to, kad nereikėtų pradėti "dirbti". Patikslinti? Viskas dėl to, kad tik dar nereikėtų lakstyti su šluota, kempine, vaikytis dulkes, šveisti vonią ir atversti namus į muziejų. Viskas dėl to, kad dar nereikėtų eiti į virtuvę ir ten burti būrimus ne dėl to, kad miela, ne dėl to, kad kvepia, ne dėl to, kad mėgaujuosi, o tam, nes reikia. O tada ir virtuvę dar atversti į muziejų...
O tada ateis artimiausi žmonės. Kraujas. Ir, atrodo, juk šitie žmonės tai turėtų suprasti, palaikyti, pritarti ir paskatinti. Mmmm... teoriškai. Praktikoje bus šitaip: jie ateis, atiduos pakvietimus arba vokus, susisės, tada kibs į maistą, tada nuspręs, kad reikia išgerti. Nors žino mano poziciją tuo klausimu. Tada gers ir toliau valgys. Ir dar turės būti linksma. Tada jau bus pavalgę ir ateis laikas tortui. Vienas iš vyriausių svečių pasakys, kad saldumynus valgyti po maisto yra nesveika. Ir tada visi kibs kalbėti - sveika-nesveika, skanu-neskanu ir biškį apsipyks. Tada tas nesveikumo kalbos užvedėjas sakys: "Įdėk ir man."
Tada jie išeis. O man liks trupinių ir neplautų lėkščių krūvos. Ir tada stovėsiu gražiai prie kriauklės, gal net ne tik iš čiaupo vandeningi skysčiai kapsės... ir būsiu laiminga. Nes šito gi linki visi ir visada.
Nekantraudama laukiu.........

Žinojimas, teisybė, vienas štampas ir baimė

Praėjus žvilgsnių savaitei, nurimus penktadienio Vilniaus su Šiaulių elementais kelionės įspūdžiams, pasidariau didžiausią puodą kavos ir prisėdau. Laikas pasakai.
Šiandien sužinojau, kad žmonės žino daug apie mane. Žymiai daugiau, nei aš pati. Gal ir gerai, tiktai tai, ką jie žino, nėra tiesa. Gal iš dalies tik. Arba kaip vienas iš galimų variantų, kuris dar nenutiko ir visada yra tikimybė, kad taip niekada nenutiks. Bet jie jau žino. Be to žinojimo, jie dar yra šventai įsitikinę, kad tai yra tiesa. O tiesą, kas be ko, būtina skleisti. Tai ir skleidžia. Juokinga. Bet ne į naudą. Nes tada tie, kurie galbūt galėtų būti potencialūs žmonės su svarbia funkcija ir misija mano gyvenime, išbraukia mane iš savo sąrašų kaip neatitinkančią reikalavimų. Gal ne reikalavimų, bet kriterijų. Laisvės kriterijų. 
Bet tada apima kiti galvojimai - kokie tie žmogeliai patiklūs. Juk nėra nei vieno materialaus laisvės trūkumo įrodymo. Nei mažiausio konretaus. Kažkokių nekonkrečių gal vienas kitas išlenda. Bet tai tokie visai nežymūs ir yra tik žaidimas. Gal su potekste, bet žaidimas.
Bet gal ne? Gal čia aš labiau sudėtinga arba kaip tik atvirkščiai - atsileidusi? Net ir matydama materialius nelaisvės požymius, ieškau, knisu, rausiu, klausinėju - ar tiksliai taip. O gavusi atseit patikimos informacijos iš kokių keturioliktų, jei ne penkioliktų, asmenų, numoju ranka, pasisakau sau: "Eeeei, bet juk čia tik žaidimas, tik mažas nekaltas žaidimukas su potekstėm, be abejo, bet tiksliai be materialios ateities." Ir einu žaisti. Ir žaidžiu.... ir kaip visai linksma būna. Ir vyšnios žydi žanduose, ir pakylėta jaučiuosi, ir šypsotis norisi, ir keltis ryte lengva... Tai kas tame yra blogo? Ar jaustis laiminga yra blogai? Net jei ta laimė daugiau susikurta, nei realiai vykstanti...
O tie kiti - ne. Jei jau yra viena kokia arba dvi kalbos (leidžiu sau priminti, kad kalba ir teisybė nėra tas pats) apie materialę nelaisvę, vadinasi - stop, negalima, nevalia. Nu, i gerai. Ir tegu. Svarbiausia - leisti žmonėms būti žmonėmis. Nors šitoj situacijoje tikrai sąmoningai žmonėmis įvardiju vyriją. Bet tai ne, nepykstu, net apmaudu nėra. Tai, matyt, irgi yra vienas iš skirtumų mąstyme mūsų. Net ne "matyt", o tiksliųtiksliausiai... Tik nežinau, kaip reaguoti. O reaguoti tai norisi. Todėl juokiuosi. Bet tik dėl to, kad, sako, tinka.
"Pasakyčiau Tau, bet trūksta žodžių" - dainuoja R. Kazlas ant vieno žmogaus sienos. Man žodžių netrūksta, bet labai trūksta drąsos. Žmogiškos. Bet... nedera moterims. Moterims dera juoktis... ir kepti pyragus.

Pliauškalai apie simpatijas arba sajanizmą (dar nenusprendžiau)

Įspėjimas: Vyrams šis tekstas gali traumuoti vakarą/rytą/dieną. Eikit žiūrėti geriau krepšinio ar bent jau šiaip kokio sporto, ar laidų apie automobilius, arba šiaip laidų ir kabelių. Bus prasmės bent. O moterytėms sakau - ujėėėėėėėi, kas per dienos gerumas... Bet apie viską iš eilės.
Be abejo ir šįryt vėlavau. Bet... jau tik ne pilnas dešimt minučių. Tai visai dar pataikiau į pradžią. O pradžia buvo tokia, nu... tokia ministresinė nuo pačio ryto. Nes jie nusprendė, kad reikia paanalizuoti vakarykštę situaciją su paaugliu. Tiksliau, kaip ten toje situacijoje tvarkiausi. Tai žandai kurį laiką vyšniom, braškėm ir net aronijom raudonavo. Bet sužinojau atsakymus į kažkiek galvoje vakar vakare dūzgusius klausimus... Bet ne apie rimtus dalykus ir šio vakaro pasaka. Tiesiog įvedžiau į aplinkybes.
Žodžiu, pajutau tokį eee.... sakykim, mini užstojimą/užtarimą iš žvilgsnių siuntėjo. Tad labai taip visaip nusprendžiau savyje, kad tai ne kas kita, bet tik dar viena simpatijos išraiška. O tokie sprendimai pačiam visai dar ryte, puikiai išbudina ir tonizuoja. Ir tikrai - visą dieną buvau užsitonizavusi, susikaupusi beigi taip aktyviai dirbo smegeninė... teisiog siurbte siurbė kiekvieną žodį. Net nuklydus mintimis į stebėjimus (apie juos tuoj tuoj papasakosiu), informacijos priėmimas nenutrūkdavo. Greičiausiai, buvo įsijungę (tyčia arba ne) abu smegenų pusrutuliai vienu metu. Jei išmoksiu dar ir tai valdyti... būsiu jau visai netoli supersajanų lygio!
O dabar apie tuos stebėjimus. Oooooi, nu, ką gi aš paprasta mergaitė galiu padaryti... Taigi patys primokė visaip stebėti - kūno kalbą, judesius, veido išraiškas. Be abejo, mokė su intencija, kad visa tai bus naudojama darbui su jaunimu. Ale... labai gerai ir ant vyrų tai pasinaudoja. Ir... ne, aš dar niekam nesakiau, kad be horoskopų, esam abi su žebenkštim (jos mąstymas loginis, kritinis, koncentruotas ir be vieno nereikalingo nukrypimo) perskaičiusios baisingai daug dvasingos rašliavos apie tą pačią kūno kalbą, judesius, veido išraiškas, bet tik ne darbui su jaunimu, o darbui su vyrais. Tad... atlikau tyrimą.
Pradėkime nuo kojų. Ne viename patarimų moterims rinkinyje skaičiau, kad: jei patinki vyrui, tai jo kojos bus labai visaip į tave atsuktos. Ir tikrai - stebėjau batus. Tiksliau - jo batų nosis. Nes ne tik kojos, bet ir pats visą dieną rinkosi tokią buvimo vietą, kad stovėtų/sėdėtų tiesiai priešais. Nors, nu, gerai, sakykim, kad tai sutapimas. Bet negi gali sutapti kokius keturis (keičiau sėdėjimo vietą tyrimo vardan) kartus?
Pereikime prie rankų. Tiksliau - gestikuliacijos. Chm... neprisimenu, ką apie tai skaičiau patarimuose, bet, taip bent jau atrodė, kad, žinokit, ir jis atvirais delnais. Tik pakeliu akis - atsuktos kojos ir delnas atviras. Buvo kurį laiką sunėręs rankas, bet, kai pagalvoji, nu, kiek laiko gali išbūti žmogus riešus atlenkęs. Taigi pavargstasi...
Balsas. Oooooo... taip. Taip taip taip. Išklausiau viską. Kiekvieno sakinio žodžio skiemens raidę. Labai toks geras tembras, tempas. Ir dar juokas geras. O ypač krizenimai geri. Ir čia nesišaipau aš. Nes kai prie viso to komplekto dar prisideda žvilgsniai... O prie žviilgsnių dar prikabini tai, kad visada mane girdi. Net jei tik burbteliu kažkokį mikrokomentariuką sau po nosim. Ir juokiasi kartu iš kokių nors juokingų situacijų prieš tai susižvalgius, aišku.
Reziumuojant šios dienos tyrimą, turiu pastebėti: arba čia simpatijos, arba tai būdas ir noras kartu, kad taip viską išmokčiau, jog be vargo pasiekčiau supermegasajanizmą. Ir dar turiu pastebėti, kad TAI (kad ir kas tai bebūtų) man labai padeda. Atveria kažkokius imtuvus/čiakras/siurblius.
Liko dar rytojus. O rytoj ne tik kavagėriai, bet ir vakarėlis visai nekodiniu pavadinimu BETONOVKĖ.

Skaros, suknus paauglys ir feromonai

Seka pasakas mažiems mums pirkioj vakarais... Panašu į tai, kad šitaip į skaras susimūturiavus, šiokia tokia ir gims. Mūturuotė ne dėl to, kad fasonas (nors visai ir fasonas, kai įsižiūri), o dėl to, kad... labai sparčiai ir kryptingai kūnas siunčia nuorodas, jog keliaujame visi (aš, voverė, žebenkštis ir kūnas) į ligą. Jei, žinoma, peršalimą galima vadinti liga. Kažkoks bendras silpnumas - galva, gerklė, akys ir spuogas ant kaktos, bet tas gal šiaip - tiesiog laiku į kompaniją išdygęs.
Taigi... vieną kartą, šį antradienį, buvau jaunimo darbuotoja. Ir atėjo pas mane paauglys aštuntokas, vardu Haris. Geras vaikas, bet sumušė mokykloje naujoką dėl ilgų plaukų ir šiaip hipiavimo. Būtų, rodos, kasdieninė situacija, bet neeee.... Jiems besimušant (ne)laiku ir (ne)vietoj atsirado mokytojas, kuris bandė skirti paauglių santykių aiškinimąsi, tačiau galų gale abu mušeikos susivienijo ir suspardė mokytoją. O čia jau darosi nebekasdieniška... Buvo tikrai nelengva, nes pasišiaušimas kaip ežio. Kur bandai liesti, ten susigūžia ir atsuka spyglius. Susibadžiau ne tik pirštus, bet ir rankas, galvą, smegenis... Kažkiek pavyko, daugiau nepavyko. Rezultatas 0,000001, bet rezultatas...
Pasibaigus situacijai, ilgai dar purtė kažkoks keistas drebulys. O juk čia tik situacija, kuri suvaidinta buvo. O tas ežingas paauglys taigi žmogus, kurį vadinu draugu. (Bet kai nori, jisai gali būti dar sunkesnis už tą paauglį - čia šiaip pastaba į lempą.) Žinau, kad realiai baigėsi jau diena, situacija jau seniausiai baigėsi, o galva pilna galvojimų. Žinau,kad nebuvo iš tikrųjų jokio paauglio, kad kaip pasikalbejau, taip ir gerai, nes visi viską jau seniausiai pamiršo. O man zuja, malasi... ir širdį kaip tais spaudžia, kad reikėjo geriau. Matyt, kai pakyla šiek tiek temperatūra, užaštrėja voveriškas jautrumas. Bet tai kokio įdomumo pasaka, ane? Pati jau rašydama snaudžiu...
Geriau papasakosiu aš jums apie žvilgsnius. Nuo čia vyrai galit nebeskaityti, nes bus grynų gryniausias bobizmas, nuo kurio jums gali ne tik kad sustoti skrandžio veikla, bet ta veikla gali amžiams išsibalansuoti ir pradėti veikti atvirkščiai. Nu, žodiu - pykinti ir stipriai pradės. Na, o moterys, kadangi, kaip žinia, ant šnekėjimo yra tiksliai STIPRIAUSIA lytis... manau, supras mane ir gal net kartu padūsaus.
Tai vaaaaa..... tikriausiai visos žinote tą jausmą, kai visai visai nesitiki ir... šast, žvilgsniukas su užlaikymu iš ten, iš kur net nebūtum pagalvojusi. Ir tada tas toks - eeeeee.... ir vyšnios užsirpsta veide. Man vyšnių iš pirmo karto nebuvo, nes pagalvojau, kad čia gal susivaideno, gal šiaip... matau, ką noriu matyti. Bet laiko patikrinimui buvo sočiai, tai ėmiausi šito darbelio. Ir ką manote? Nu, ogi riiiimts. Ogi, vagi... ir ujėėėėėėi, ir vėėėl??? Ir kava, ane? Ir lia lila lia lia lia.... matau save suokiančia laibiausiu balseliu, matau save visaaaaip visaipiškiausiai besiskėryčiojančią ir atvirais delnais, ir užversta galva, ir skambiu juoku, ir plaukus bečiupnodama... Ir kai taip pamačiau save... kaip net nejauku už tokį akivaizdų flirtą pasidarė. Atvirai sakau - bandžiau susivaldyti. Manot, pavyko? Kokią minutę gal. O paskui vėėėėėl visaip.... Tada pagalvojau - o kodėl turėčiau valdytis? Juk ar tai aš kalta, jei tasai asmuo skleidžia teisingus feromonus? Arba gal aš skleidžiu.... Bet tai koks skirtumas? Feromonai yra nevaldomi ir nėr čia apie ką kalbėti. Todėl nusprendžiau nesivaržyti ir pasigerinti sau dieną. Pavyko. Net sunkusis paauglys nuslinko laipteliu žemyn. O juk dar rytojus...paskui porytojus..... o feromonai toliau skatins žaidimą.... Kaaaaaaaaip man patinka būt moterim su teisingais feromonais. Net saldu darosi.
Pabaiga

Auka šeimai

Labai puiki diena, turiu pastebėti. Prapūtė, žiūriu, skalbinius, su sese pakalbėjom gerai irgi visai apie vyrus (aišku), apie aiškią žalą, kurią jie mūsų gvyvenimams daro, apie draugus, apie Maximos nuolaidas, apie mitybą (saldumo poreikį), grožio priemones, pinigų stoką (kaip visada) ir knygas. Žiekit, ką parodė:
http://www.pegasas.lt/lt/geguzes-knygu-naujienos/stipri-moteris-ilgisi-stipraus-vyro/9262
Galvoju - pirkti, ar ne. Ar bus ten kažko, ko dar nežinau. Bus, aišku, bet ar bus kažko aktualaus, ko dar nežinau. Kiek skaitinėjau atsiliepimų, sako, sužavėjo moteris toji rašliava. Bet tai ne, gal po gimtadienio arba kitą mėnesį, kai stoka bus stabilesnė ir prognozuojamesnė, nei rugsėjį...
Nes rugsėjis, kai pagalvoji, pats baisiausias metų mėnuo. Man. Neee, viskas gerai, man patinka oras, man patinka rudenėjantys kvapai, patinka žvaigždėti dangūs ir miglos ant lauko ir ežero, patinka, kad tuoj jau bus galima išsitraukti pirštines ir ilgus batus, patinka, kad pilna obuolių su cukinijom ir visokiom vynuogėm su slyvais (rašau vyr. g. tyčia, nes bent jau mano senelio sode neauga slyvos... tik slyvai)... Bet labiausiai man patinka gimtadienis. Mano. Taip patinka, kad jau nu mėnesio pradžios pradedu stresuoti, aiškiai suvokdama, kad žiauriai nenoriu to darbo. Nes tai yra darbas. Juodas. Tai ne koks mėšlo vežimas, ne sliekų šėrimas, net ne bulviakasis ar nesibaigiantis remontas... visus tuos sudėjus į vieną, gausi ne ką daugiau, kaip kokią šimtąją dalį gimtadienio darbo.
Sakysit - tai kam darai? Aha, ir aš taip sakau. Ir vakar jau mamai pasakiau, ka nieko nedarysiu ir nieko nenoriu.... Bdziiiiiingt bumerangas - tai gerai, ir senelei pasakyk, ir kumai, nes jos tai jau ruošiasi. Ir su tuo balsu tokiu... ir su tuo tonu tokiu... kur priploja prie žemės ir nebeatsikeli geras dešimt minučių. Niekaip nesuprantu - iš kur tas noras eiti į gimtadienį? Ir būtiniausi gi atėjus da reik vaišintis. Ir staltiesė būtinai turi būti... Vien jau nuo to mintyse nusipiešto vaizdo alpulys ima... O atsakyti, va, NEGALIU. Spaudimas juodas. Nuo pat mažumės nesupratau prasmės sėdėjimo ir ėdimo, beigi kalbėjimo apie kažką, kas nėra nei įdomu, nei aktualu............. Jei kas sakytų - sukurk patį baisiausią filmą, tai scenarijus jau viršuj išvardintas. Tik tame vakarėlyje da būtų visi buvę mano, sakykim, vyrai, dabartinis mano direktorius ir kaimynes da įrašyčiau. Va. Bet tada jau gautųsi siaubo komedija.
Žodžiu, pasiguodžiau. Turiu dar laiko staltiesės išlyginimui, meniu sudarymui... Tai su tuo gal ir apsiraminimas ateis... Nors tiksliai žinau, kad prie mano nesibaigiančių norų sąrašo, vėl prisiklijuoja tas vienas, kasmet norimas: "Kad gyvenime nebūtų gimtadienių."

Pasaka apie voverę ir žebenkštį

Oooo......tikrai tikrai nieko neslėpdama, atviriausiai prisipažįstu, kad, nu, taip, esu horoskopų auka. Skaitau ir skaitau. Perskaitau, pamirštu ir vėl skaitau. Viską iš eilės: akmenų, gėlių, paukščių, vaisių ir daržovių. Susiderinu su visais vyrais iš eilės ir, didžiai nuostabai, beveik su visais galėčiau būti tobulai laiminga. Dažnai būdrauju iki vidurnakčio, nes kaip tik tuo metu Feisbuke pasikeičia horoskopas. (Taip, kaip rašė ir žadėjo šiandien, jau yra porą trejetą kartų taip rašę ir žadėję.) Paskaitau, o tada ryte vėl paskaitau, nes iš vakaro nieko nebūn galvoj išsilaikę.
Taip smarkiai šitoj srity beplušėdama, kažkur kažkokiam puslapy radau (daba neberandu) apie toteminius gyvūnus pagal tai, kada esi, žmogus, gimęs. Mhmh, mhm.... voverė. Nu, ir kaip voverei priklauso - guvi, žavi, imli, žingeidi, darbšti, pareiginga, tvarkinga, riešutėlius rankioja, gliaudo visus kaip... kaip riešutus, žodžiu. "Mmmmmm.... nu, rimtai, grynai aš. Kartais. Nu, gerai, retkarčiais." Bet, kaip manote, ar gali būti viskas tik gerai ir gražiai, kaip kad visą gyvenimą nori? Aaaaaišku, kad ne. Ir tada perskaičiau apie žebenkštį. Antitotemas. Ir kai jau ta žebenkštis užvaldo... o tada jau laikykis pasaulėli. Tada prasideda debesys, audros, lietūs, žaibai, spiegimas, aštrūs nagai, negailestingas gerklės perkandimas, kraujo pelkės... Panašiai, kaip Vietname per karą, kur per filmus rodo - maždaug. "Nu, grynai aš. Ir ne kartais net..." Ir tada man pasidarė labai baisu, nes realiai suvokiau, kad žebenkštis gerokai labiau įsikerojusi nei voverė. Tai, vaaaaa.... nuo to laiko labai sąmoningai gniuždžiau žebenkštį ir visaip skatinau voverę. Iki dabar. Nes dabar tai atradau ooohohooooooo.... Taigi, pasirodo.... toteminį gyvūną gali nusistatyti PATS, o jis visai nebūtinai turi sutapti su horoskopo paskirtuoju!
"Jei nesate kilę iš šamaniškos kultūros, kur gyvuotų senosios tradicijos, į totemo paieškas teks leistis savarankiškai. Pradėti reikėtų nuo pagrindinio totemo, pirmiausia surasti ir užmegzti ryšį būtent su juo." - tikrai, man atrodo, nesame. Mhm, gerai... savarankiškai. Užmegzti ryšį būtent su juo, o ne su kokiu nors svetimu. Nu, nieko, kaip nors. Mhm... o kaip kaip tai daroma?... "Hipnotinis transas. Tai galima atlikti vadovaujant patyrusiam dvasinių kelionių vadovui ar dvasinių kelionių įrašams (guided meditation). Tokių įrašų būna pirkti internete, arba radę meditacijos tekstą galite patys jį įkalbėti į grotuvą ir naudoti meditacijai vesti." - iškart netinka. Nieko nesiruošiu pirkti tikrai, o su grotuvais (kurio net neturiu) pavojinga. O tai kas prižadins, kai jau užsitranzinsi ten? Nieks. Aha, ir galėsiu sau sveika šokti ratelius su visaaaaaais visų toteminiais gyvūnėliais... Ne, negerai šitas būdas. "Gan dažnai toteminis gyvūnas pasirodo sapne ar net realiame gyvenime." Tfu tfu tfu... užsižiebiau lempelę. Nu, aišku, kad ne iš baimės - kad geriau matyčiau, jei sugalvos dabar pasirodyti.
"Sapnus galima programuoti, tad prieš miegą išreiškę norą susitikti su savo toteminiu gyvūnu, galite jį susapnuoti. Siekiant sustiprinti šį ketinimą galite paaukoti jam simbolinę dovaną, pavyzdžiui tabako lapą, ar žvakę ją uždegdami." Ką taip? Tabako lapą? Mmmm.... bet ka su tabako lapais pabaiga jau kaip ir numatyta. Ėch... Reiks prieš miegą ir žvakę, ir lapą balkone paaukot. Bet tik vardan totemo!
"Suradus savo totemą derėtų tai kaip nors paminėti ir įtvirtinti savo ryšį. Dažniausiai tai atliekama sukuriant savo gyvūnui globėjui altorėlį su paveikslėliais, statulėlėmis, mėgstamu maistu ar augalu, kailio kuokštu, kaulu ar kaip atrodys tinkama.".......................... va, nuo čia jau ir supratau, kad voverės su žebenkštim man gyvenime yra daugiau, nei sočiai... Bet lapą aukosiu, nes tokie staigūs sprendimų kaitaliojimai gali nuvesti organizmą į didį stresą, o aš su visa vovere ir visa žebenkštim visai to nenorime.

Prisistatymas iki kol pasirodė ženklas

Šįryt atsibudau ir voverė įsakmiai išdiktavo į smegenis - Inga, atėjo laikas susikurti Blog'ą. Ir, va, rezultatas. Nekreipiant dėmesio, kad vieną kartą jau buvau šitąjį pametusi (siaubingai didelės tos erdvės... tik nuspaudi kryžiuką ir ieškok tada jau)... manau, kad visai pavyko.
Ta proga, kad jau vyksta, kas vyksta, pasidariau kavos ir iškilnigai sėdu rašyti. Iš pradžių mąsčiau, kad prisistatysiu pati, paskui galvojau, kad vertėtų gal pristatyti temas. Viską gražiai ir sistemingai. Tačiau apmetusi galvoje, kaip visa tai atrodys, išgirdau garsų žebenkšties žvengimą ir supratau, ka nieko nebus. Nebent norėčiau pasidaryti kažką panašaus į tokį vieną puslapį "mąstantiems" ir dar nuo savęs pridėsiu - labai giliai jaučiantiems. Kur visokių daug galima rasti sentencijų, protingų minčių, vakarėlių MIŠKO tema, rožių, nepaprastų (nukopintų) receptų, perspausdintų horoskopų... ai, ir ko ten tik nerasi. Žodžiu, kai nori dvasingai pažvengti iš pilvo galo, reikia keliauti ten, o toliau viskas savaime jau.
Tai, va... tokio prisistatymo kaip tik ir nesinorėtų.
Gal tik pasisakysiu, kad esu Inga. Esu moteris. Šiam žodyje, jei kas paprašytų pakomentuoti, telpa viskas - gudri, lengvai bendraujanti dama, akiplėšiškai flirtuojanti pasileidėlė, aistringai iki paskutinio kvapo išleidimo siaučianti, kai groja specifinė muzika, šokėja, labai rimto veido (sako, net pikto) dainininkė, kokias tris melodijas mokanti, bet puikiai tuo manipuliuojanti susisvarbinusi muzikantė. Prisideda į komplektą ir Ragana. Nors aš pati taip nemanau. Tai kas ta šluota balkone. Nu, gerai, ir ta dėžutė su vienu nukaltu plauku. Nu ir kas? Arba tos arbatos, pyragai... nori tikėk, nori ne. Prieskonių žaismai. Daiktų žaidimai. Minčių triukai, kad linksmiau būtų. Esu normali moteris, kaip dauguma aplinkui. Ai, tiesa, gal ir ne visai... - nežanota. Kaip Kazlas dainuoja: "Galėjau kartą susituokt iš reikalo ir laukt senatvės." Ir aš galėjau. Net kartus kokius keturis. Bet reikalo nemačiau, o ir senatvės kažkaip nelaukiu. Bet nenusigąskite - jums nuo to tik geriau. Kodėl? Nu, kaip kodėl? Būčiau susituokusi, rašyčiau apie vyrą, vakarienių gamybą, pakilusią vaiko temperatūrą arba panosėje pakibusį snarglį. Dar galėčiau rašyti apie skalbimo miltelius ir visokius kitus valiklius EKO gražiai buičiai palaikyti, pamperius, be abejo, besikalančius dantis, rutiną (arba ne) lovoje (nu, tas punktas jau būtų vienas įdomesnių, aišku). O dabaaaaaar... dabar tai jums galėsiu pateikti labai gurmaniškai išjaustų pasakėlių, nors žebenkštis kartais sukikena: "Infantilumas, brangioji,... tai vadinama infantilumu." Gerai, tada jums pateiksiu brandžios moters giliai išjaustų infantiliškų klejonių apie... vyrus (kas be ko), spintą ir jos turinį, maistą ir jo transformaciją toli gražu ne į raumenis, automobilininkų gyvenimo ypatumus, kažkiek gal muzikos, gal vaizdo, bet tiksliai viskas bus persunkta moteriško mąstymo. Tad vyrams, žinokit, nerekomenduoju. Nes užknis juodai. Gali sueiti tik nebent kaip edukacinė medžiaga siekiant moters pažinimo. Bet taip nebūna. Rimti vyrai iškart viską žino. Jie tokie gimsta. Ir nieko čia nepaknisi.... o ir nereikia :)
Tai toks tad įvadas. Galėčiau, aišku, paistyti dar kelias valandas, bet kava baigėsi. O tai, kaip žinia, neabejotinai yra ženklas.